Tie lapai jau tokie geltoni. Atrodo tuoj tuoj perskros langus ir įeis į kambarį. Su visu rudens kvapu. Nes ruduo jau pradeda įgauti vis daugiau reikšmių. Ir nors objektyviai žiūrint, negera, kai šaltėja, tamsėja ir lietūs. Bet viduj gražiau ir giliau, kai ne plius milijonas. Tokia pozicija, toks noras į šiaurę.
Šis ruduo atrodo kaip niekad ramus. Gal tik tas vakarinis širdies sopenimas kartais išmuša iš vėžių. Bet tada aš užsimerkiu ir matau, kaip važiuoju. Kaip stipriai spaudžiu gazą, kai važiuoju ant estakados. Ir kaip manevringai sukiojuosi tarp kuoliukų. Ir viską taip gražiai padarau. Tada nurimstu ir užmiegu. Ir taip kas vakarą.
O rytai mane pasitinka su noru kilti iš lovos ir eiti eiti eiti. Į sodelį, į universitetą ar pas Ąžuol. Gal tik dabar, kai p. atostogos, norisi dar pagulėti ir pažiūrėti, kaip jis moka gražiai.
O gražiai tai jis moka. Ir nusiskuti ir užsivilkti kostiumą laiku. Ir išbučiuoti. Nes mudu jau seniai seniai santuokoje. Dabar beliko keletas žaidimų. Keletas ginčų, keletas džiaugsmų, juoko, priesaikų, ištartų garsiau nei visada. Nes šiaip tai mes jau seniai seniai. Dar tada, kai būdavo šiek tiek nedrąsu, šiek tiek nejauku. Kai dar net nesuprasdavom, kokios būna tokių dalykų taisyklės. Dar tada, seniai seniai, aukščiau už žaidimus ir taisykles. Aiškumas ir tikrumas. Ir laimėj ir nelaimėj.
Ir kaip nejauku dabar su tuo žiedeliu. Atrodo, kad visas pasaulis mato, kaip aš nerangiai jį nešioju. Kaip mano kreivi piršteliai jį glaudžia ir glosto. Atrodo visas pasaulis, o iš tikro tai tik aš. Vienintelis žiedelis.
Ruduo ir Vilnius ir p. Vėjas ir pokalbiai. Tarp mūsų. Keturių. Prisilietimas prie amžinųjų. Mirtis neišskirs.
Tokia nuotaika. Šnabždesių ir lingavimo.
labai gražu. ir labai sveikinu!