Per Petterson Vogti arklius – lėta kelionė po itin vyrišką ir labai norvegišką pasaulį, kelionė brendant per sniegą, kurio šią žiemą taip trūksta, sunki ir skausminga kelionė per sniegą. Gražus pasakojimas per seno žmogaus prizmę, per jo atsiminimus apie jauną žmogų. Vidutinio amžiaus žmonių pasauliai lieka paslaptingi (tėvo ar dukters portretai). Taigi lėto ir smarkaus ir gyvybingo gyvenimo sandūra. Labai įdomi, labai neįprasta, labai netikėta.
o šiaip… Trunas išsikrausto į namelį kaime, būdamas šešiasdešimt aštuonerių, ten prisimena savo keturioliktų – penkioliktų metų vasarą, kuri buvo be galo reikšminga santykiams su draugu, su mirtimi, su tėvu ir motina. Viskas yra be galo jausminga, bet lygiai taip pat santūriai ir vyriškai išlaikyta. Daug gamtos, daug vienatvės, daug vidinių apmąstymų.
Kas labai patiko – pasakojimo stilius. Nors iš išorės atrodo pasakojimas lėtas, bet viduje nuolat palaikoma intriga, kuri neleidžia paleisti knygos iš rankų. Visoje knygoje daug gražių atkarpų, kurias galima cituot ir skaityt ne vieną kartą. Apskritai, kaskart padėjus knygą užplūsdavo pilnatvės jausmas, o ją pabaigus tai ta pilnatvė jau per kraštus, čiut ne iki ašarų.
Per Petterson Vogti arklius
Vilnius: Tyto alba, 2008. 219 psl.
subjektyvus vertinimas: 9/10
