pasirašinėjimai

dūmų kvapas

Kotryna — Fri, 20 Jan 2012 13:40:30 +0000

svarbiausia nusiteikti. jeigu būsi linksma, galbūt nereikės verkti. Toj dainoj dainuoja “Home is wherever I’m with you”. Tereikia suprasti, kad ne visuomet turi būti namuose. Kartais reikia iš jų išeiti. Ir tai yra gerai, galbūt netgi ir visai linksma. svarbu nusiteikti. prasideda atostogų metas per kurį man šiek tiek reikia nuspręsti, ką ir kaip toliau daryti. o aš nelabai noriu spręsti. kartais labai nevalingai norisi būti ta marilyn, bent jau ta, kuri vaizduojama šiame filme. tokia trapi ir tokia jautri, tokia žavi, kad nepakaltinama ir, žinai, svarbiausia, nepaliekama (nors, atrodo, filme ji ir ne tokia). bet tada ateina kita diena, ašaros būna išdžiūvusios ir vėl norisi eiti į priekį pačiai. nuolatinis noras būti naudinga ir būti reikalinga, bet jausmas lyg būtum statulėlė ant lentynos, vargu bau ar daugiau galinti ką padaryti, apart apdulkėti.bet viskas yra gerai. šįvakar jau niurkysiu Elz, ji man pasakos istorijas ir bus visaip kaip linksma, nes svarbu yra motyvacijos teorija. būti tobulai. sometime.

It’s just a cigarette and it cannot be that bad
Honey don’t you love me and you know it makes me sad?

reikia daryti gera

Kotryna — Sun, 15 Jan 2012 19:43:12 +0000

vakar žaidėm Naujakurius ir, kaip mes mėgstam, tas kuris laimėjo, rinko filmą. kadangi pralaimėjau aš, filmą išrinko jis ir filmas buvo labai geras. Vadinasi “Lost Christmas” ir nors Kalėdos jau praėjusios, filmas buvo visiškai tinkantis šiandienai ir nuostabus, net labai mažai apie Kalėdas, o labai daug apie gyvenimą, apie antrą galimybę. Šiaip išties, gražus ir labai britiškas kūrinys, kurį labai noriu pažiūrėti dar kartelį. pasiilgau tų laikų, kai su Čyž. žiūrėdavom filmus. Ha, tada galvodavom, kaip būtų smagu žiūrėt su kokiais tais vyrais filmus, o dabar vėl atvirkščiai. o visgi dar kartais pagalvoju, viskas tokiais etapais, ar bus dar toks etapas, kai su Čyž. matysimės kiekvieną dieną? (tiesa jos jau nemačiau bemaž metus). taigi, vakar verkiau filmo pabaigoje ir buvo labai gerai.

visas savaitgalis buvo koks tais keistas. jau penktadienį buvo tokia stadija, kad nežinau ir neįdomu, kas vyksta už lango. visą savaitę buvau namų karalienė, arba namų pelė, vaidinau, kad mokausi, daugiau sėdėjau prie pc, žiūrėjau visokius blogus, vimeo.com ir t.t.., bet kadangi penktadienį atvažiavo pov., tai teko išsikrapštyt iš namų, o už lango sniegas ir Vilnius, gražus kaip niekad, kaip prieš šventes. o šiaip viskas vyko labai lėtai, apsipirkimas naktį, valgio gaminimas, skausmas, miegas, žaidimai ir truputį retorikos knygos. viena kursiokė perstojo, jau pusę metų perstojusi, o sužinojau šiandien. kai kurie dalykai netikėtai paliečia labiau nei kiti. aš ir noriu labai kažko naujo, esu labai nepastovi, man reikia iššūkių, naujų erdvių, kartais žmonių, bet lieku čia. kartais žinojimas, kad čia man dabar geriausia, padeda, bet kartais ir ne. po sesijos turiu šiokių tokių planų, ką ir kaip nuveikti daugiau ir to tikiuosi užtkeks.

o ir šiaip, viskas gi gerai, galiu tyliai toliau sau mintyse planuoti vestuves, ieškoti naujų receptų, nebegalvoti apie vaikus, po sesijos nusipirkti suknelę, batus, galiu net nusidažyti plaukus ir viskas gi gerai, nes man labai patinka taip. labai patinka čia, namie. net kai jo nėra arba jis miega. man čia labai patinka. ir todėl man jau šeštadienį pradeda spausti kažką viduje dėl kito penktadienio.

šiandien snigo

Kotryna — Wed, 11 Jan 2012 16:39:09 +0000

jau turbūt du mėnesiai kaip mes šokam ir mums vis dar labai patinka! žinoma, po pirmųjų pamokų užsidegimo buvo daugiau, atrodė, kad bus smagu ir lengva. eidavom į ir iš pasišokčiodami, patenkinti ir vieningi. žinoma, dėl lengvumo po kurio laiko nuomonė pasikeitė. vieningumas irgi kartais vietomis prislopdavo, ypač, kai šokėjai šiek tiek pavargę, šiek tiek suirzę, šiek tik pilnatis ar pms. bet apibendrinant tikrai patirtis labai puiki, dviem valandom daugiau pabuvimo ypatingai arti vienas kito, liečiantis keliais per tango, būnant su muzika, bandant judėti tiksliai pagal ją.

vakar po šokių dar buvome kine, mums ten visai pakeliui. nors aš labiau norėjau į miegančiąją gražuolę, p. lyg truputį specialiai padarė taip, kad nespėtume į šį, tai nuėjome į Sherlock Holmes: A game of shaddows ir, nors galvojau, kad patiks nelabai, bet patiko. nors šiek tiek trikdė vėlus metas ir nuovargis nuo visų sesijų malonumų, truputį man taip būna, kad pavargus toks nemalonus jausmas kojose, kai atrodo nėra kur jų dėti, tai šiek tiek žiūrėjau besimuistydama. bet šiaip, filmas kažkuo priminė Karibų piratus. juokeliai gan juokingi, aktorius gražus ir viskas amerikietiškai žavu.

dar šiandien žiūrėjau trailerį filmo Declaration of war, jį parsisiunčiau, bet surasti titrų niekaip nepavyko. be galo liūdna, nes toks kažkoks gilus jausmingos dramos trūkumas.

ir dar šiuo metu koks suintensyvėjęs sausiškas vaiko norėjimas. again ir again.

liaudies išmintis byloja

Kotryna — Mon, 09 Jan 2012 14:03:31 +0000

dabar mes pasikalbam prieš miegą norvegiškai. dar prieš miegą kažką kalbam, taip kalbam, kad paskui rytą prabundu, matau jį miegantį ir bučiuoju į nosies galiuką ir truputį slaptai noriu, kad jis pabustų, kad galėčiau atsiprašyt. dabar jau kiti metai, o žmonės sako, nauji metai nauji batai arba ratai. bžžž. penktoji sesija eina į pabaigą, bet a. mama sako nesidžiaugti prieš laiką, o kita vertus, kuo čia džiaugtis, nebent galvos skausmu ir motyvacijos nuliu. bet nauji metai ir nauji siekiai. sako žmonės. bet šiaip tai gerai man viskas. p. pasiims atostogų ir galėsim bučiuotis dieną naktį. o ko daugiau bereikia. smagu, kad vėl bus naujas semestras, man taip patinka ta pradžia ir taip nepatinka pabaiga. o dar turbūt bus pavasaris ir bus baisiai liūdna nes nebus d. ir bus baisiai linksma, nes su a. galėsim vėl šildytis prieš saulytę laukiant kokios paskaitos, šnekėtis apie vyrus, rūbus, mokslus ir vasaros planus. ir viskas bus gerai. kaip yra.

ramiai ramiai

Kotryna — Fri, 06 Jan 2012 19:20:44 +0000

Per Petterson Vogti arklius – lėta kelionė po itin vyrišką ir labai norvegišką pasaulį, kelionė brendant per sniegą, kurio šią žiemą taip trūksta, sunki ir skausminga kelionė per sniegą. Gražus pasakojimas per seno žmogaus prizmę, per jo atsiminimus apie jauną žmogų. Vidutinio amžiaus žmonių pasauliai lieka paslaptingi (tėvo ar dukters portretai). Taigi lėto ir smarkaus ir gyvybingo gyvenimo sandūra. Labai įdomi, labai neįprasta, labai netikėta.

o šiaip… Trunas išsikrausto į namelį kaime, būdamas šešiasdešimt aštuonerių, ten prisimena savo keturioliktų – penkioliktų metų vasarą, kuri buvo be galo reikšminga santykiams su draugu, su mirtimi, su tėvu ir motina. Viskas yra be galo jausminga, bet lygiai taip pat santūriai ir vyriškai išlaikyta. Daug gamtos, daug vienatvės, daug vidinių apmąstymų.

Kas labai patiko – pasakojimo stilius. Nors iš išorės atrodo pasakojimas lėtas, bet viduje nuolat palaikoma intriga, kuri neleidžia paleisti knygos iš rankų. Visoje knygoje daug gražių atkarpų, kurias galima cituot ir skaityt ne vieną kartą. Apskritai, kaskart padėjus knygą užplūsdavo pilnatvės jausmas, o ją pabaigus tai ta pilnatvė jau per kraštus, čiut ne iki ašarų.

Per Petterson Vogti arklius

Vilnius: Tyto alba, 2008. 219 psl.

subjektyvus vertinimas: 9/10

“Aš pats galiu per langą į pasaulį išeiti” R.T.

Kotryna — Tue, 04 Oct 2011 11:09:53 +0000

Tie lapai jau tokie geltoni. Atrodo tuoj tuoj perskros langus ir įeis į kambarį. Su visu rudens kvapu. Nes ruduo jau pradeda įgauti vis daugiau reikšmių. Ir nors objektyviai žiūrint, negera, kai šaltėja, tamsėja ir lietūs. Bet viduj gražiau ir giliau, kai ne plius milijonas. Tokia pozicija, toks noras į šiaurę.

Šis ruduo atrodo kaip niekad ramus. Gal tik tas vakarinis širdies sopenimas kartais išmuša iš vėžių. Bet tada aš užsimerkiu ir matau, kaip važiuoju. Kaip stipriai spaudžiu gazą, kai važiuoju ant estakados. Ir kaip manevringai sukiojuosi tarp kuoliukų. Ir viską taip gražiai padarau. Tada nurimstu ir užmiegu. Ir taip kas vakarą.

O rytai mane pasitinka su noru kilti iš lovos ir eiti eiti eiti. Į sodelį, į universitetą ar pas Ąžuol. Gal tik dabar, kai p. atostogos, norisi dar pagulėti ir pažiūrėti, kaip jis moka gražiai.

O gražiai tai jis moka. Ir nusiskuti ir užsivilkti kostiumą laiku. Ir išbučiuoti. Nes mudu jau seniai seniai santuokoje. Dabar beliko keletas žaidimų. Keletas ginčų, keletas džiaugsmų, juoko, priesaikų, ištartų garsiau nei visada. Nes šiaip tai mes jau seniai seniai. Dar tada, kai būdavo šiek tiek nedrąsu, šiek tiek nejauku. Kai dar net nesuprasdavom, kokios būna tokių dalykų taisyklės. Dar tada, seniai seniai, aukščiau už žaidimus ir taisykles. Aiškumas ir tikrumas. Ir laimėj ir nelaimėj.

Ir kaip nejauku dabar su tuo žiedeliu. Atrodo, kad visas pasaulis mato, kaip aš nerangiai jį nešioju. Kaip mano kreivi piršteliai jį glaudžia ir glosto. Atrodo visas pasaulis, o iš tikro tai tik aš. Vienintelis žiedelis.

Ruduo ir Vilnius ir p. Vėjas ir pokalbiai. Tarp mūsų. Keturių. Prisilietimas prie amžinųjų. Mirtis neišskirs.

Tokia nuotaika. Šnabždesių ir lingavimo.

santa claus is comming to my house, not

Kotryna — Thu, 23 Jun 2011 11:39:16 +0000

sėdžiu sau, klausau O. J. bernardinuose. R raidė stringa klaviatūroje. Tikrai kažko ten pribyrėjo. Pavasario sesijos nebuvo. Keista, ėmė ir nebuvo. Atrodo, tikrai šįsyk tai jau tikrai bus, o ėmė ir nebuvo. Ką gi. Šiandien Joninės. Bet jų irgi nebus. Mažai ko buvo šiemet, o vis tiek reiks peržengt į 21mus metus. aš nuo vaikystės jau vasarą pradedu galvoti apie savo gimtadienį. Apkontenpliuoju jį tris mėnesius, paskui jau lengviau būna. Atrodo lyg seniai jau būčiau peržengus tą ribą.

man tai pastaruoju metu viskas labai juokinga. mergaičių aikčiojimai ir facebook’e post’ų eilėraščių forma rašymai. visokie sambūriai, sambrūzdžiai, norėčiau, kad kas nors dar rašytų eilėraščius. Pavyzdžiui, kaip D. Kajokas. Ėmė ir išleido eilėraščių knygą. ir net aikčiot nereikia. skaitai ir skaitai. arba S. Parulskis. Šitas tai iš viso. visai ne eilėraščius, o skaityt ir skaityt ir skaityt. ir nereikia čia oi ai ui bui liuiliuiliui. net su vaikais taip nešnekama. su vaikais išvis smagumėlis šnekėtis, net jeigu atrodo, kad jie nešneka. šneka.

noriu emigruoti, bet jau tai sakiau gal dešimčiai žmonių. buvo praėjęs tas nors daugmaž nuo 2009 iki 2011 nenorėjau. dabar norėčiau bent metam, dviem, trim, penkiem, susilaukti ten vaikų, kurie būtų poliglotai ir juos būtų daugiau akstino mokyti lietuvių liaudies dainų, žinoma, prieš tai geroką atranką padarius nuo visų užstalių, girtuoklių ir balažin kokių apie polekus dainų. norėčiau į šiaurę, kad būtų nuolat toks oras kaip dabar LT. aš taip įsivaizduoju, kad ten toks panašus nuolat. o gal visai ne taip. šiaip labiausiai tai aš dėl tų vaikų. norėčiau jų. kokių trijų. bet ką jau čia. ir be vaikų gerai atrodau, ir netgi rūpesčių kažkokių atsiranda, arba susigalvoju, jei ne. žinai, vaikam tai reikia daug ten visko, liubov liubov, o ne tokių bajerių, kad nėra kaip pasiteisint, nėra kur pasukt, tai gal susituokiam, kad jau pasiteisinimų nerandam, tai gal tada iš tikro…čia kaip su tais eilėraščiais. tai čia irgi, norėčiau, kad būtų kuriamos šeimos, o ne ai oi ui bui.

o savaitgalį važiuojam į santarą. o ir šiaip viskas labai smagu, svarbiausia, žinoti, ką apsirengti.

:))

vuolia

vėjai ir vėjai

Kotryna — Thu, 09 Jun 2011 13:35:33 +0000

Kotryt, kokia tu kvailutė, visai visai, tokia maža ir ir. nes ima ir apsiverčia kartais viskas. ir tada juokiesi iš savęs. studijuoju filologiją, o su tekstais elgtis nemoku, net su tekstais nemoku, tai ką kalbėti su metafizika.

kita vertus, gal ir gerai, nes jau galvojau, kad suaugau. šitaip galima labai labai nuklysti.

šlovė jaunystei, šlovė šlovė

aš nemėgstu radikalių žmonių, bet atrodo pastaruoju metu labai radikaliai elgiuosi

šlovė jaunystei, šlovė šlovė

nes aš irgi dar noriu būti 20ties.

toks laikas

Kotryna — Mon, 16 May 2011 20:59:02 +0000

dabar toks metas, metas, kai vaikai ir tekstai, tekstai ir vaikai, tokie labiausiai žavintys dalykai mane pastaruoju metu. ir jų pilnas mano pavasaris. ir netgi prasidedantis poezijos pavasaris. ir tada toks metas, kai eilėraščiai ir p., p. ir eilėraščiai, tokie patys brangiausi. ir ypač tas pats mano p. ir tas pats mano kas rytą nebežinojimas kaip čia išsireikšti, kai tokia nuostaba, kai tokie jausmai, kai tokia tikrovė.

nes norėčiau parašyti odę, panegiriką ar poemą namams.

nes proza čia jau nebepadės.

nes Poco niekaip negali išeiti, o Estragonas turi tam paaiškinimą.

apie nieką

Kotryna — Tue, 26 Apr 2011 07:50:10 +0000

grįžom, o jau medžiai prie langų sužaliavę, viskas vyksta ir be mūsų, gal netgi greičiau.

gražu, kad šiltasis metų laikas ateina, tai suteikia šiokios tokios vilties, viskas kartojasi, net ir mano baisioji alergija nežinia kam. Keista man, kad krikščioniškasis laikas, sako, linijinis, bet juk prisikėlimas per Velykas tai kasmet, cikliškas, ar ne taip. visgi gyvenime daug ir cikliškumo ir linijiniškumo. linijiniškumą daugiau susigalvojame mes patys. pavyzdžiui tai, kad man dvidešimt bus dar tik keletą mėnesių ir viskas. ir kad paskui bus kada nors penkiasdešimt, ir nebebus dvidešimt. ir nebegalėsiu elgtis kaip dvidešimties. šiaip kai žmogui ateina tokių minčių man atrodo jis pradeda daryti nesąmones. ne kitaip.

buvo broliškos atostogos, pilnos mažų apkabinančių rankučių, juokų juokelių, žaidimų. buvo vaikiškos Velykos, pilnos: Motiejus: “Elze, ateik aš tau bajerį parodysiu”, Elzė: ” Neparodysi”. pilnos saulės ir supynių. supkit supkit mani jaunu, kad pasiekčiau aukštu kalnu. buvo Velykų pas p. ir buvo gražu.

Atsirado koks tais polėkis gyvenimui, pats laikas išsiplauti balkoną, išsivalyti langus ir džiaugtis šiluma, nebeprisimenant, kad kažkada būna dar ir šalta. pats laikas. ak, taip nežinau ką parašyti, tuščia ir vėjas galvoj.

tuščia ir vėjas.

vėjas.