devyni mėnesiai po

iš tikrųjų tai man truputį sprogsta galva nuo minčių, kurias noriu rašyti čia. dėl to niekaip ir neprisėdu parašyti. matyt.

Pamačiusi šį boredpanda įrašą supratau, kad jau dabar tai tikrai turiu parašyti.

Kadangi du tūkstančiai dešimtieji yra tie metai, kada aš jau pagalvojau, o Vincentuli, kad tu ateitum, o Vincentulis atėjo du tūkstančiai keturioliktaisiais, per tuos keturis metus, aš mintyse sprendžiau išties nemažai dilemų susijusių su vaikų auginimu. Tuo metu man dvidešimtmetei, kad ir kaip norinčiai glausti sūnelį, atrodė gan nepadoru susilaukti vaikų nei vieno aukštojo nebaigus, nors atvirai, tai aš mintyse kurpiau įvairius planus kaip imu ir pabaigiu tuos mokslus su vaiku ant rankų be jokių problemų, bet o patikėkite, jei kam nors apie tai prasitardavau, na mažų mažiausiai, jauna tai kvaila, sakydavo. bet tas prieštaravimas liko. gamtinis, vidinis, visaapimantis prieštaravimas. bakalauro studijas baigiau, smagiai, įdomiai, per tą laiką ir namus susikūrėm ir meilės šventę atšokom. Pamenu dar kažkada seniai turbūt tais pačiais du tūkstantis dešimtaisiais pamačiau šį Sabaliauskaitės straipsnį (beje dabar jau matau jį kiek kitokiomis akimis) ir truputį buvau ištikta šoko. Pamenu pagrindinė mane kamavusi mintis buvo ta, kad vaikai atskirta kaip atskira rūšis žmonių, na lyg būtų ne tie patys žmonės. Ir lyg rašančioji niekada niekada nebuvo vaikas. Ta praraja tarp suaugusiojo ir vaiko. Vėlgi tas visaapimantis prieštaravimas. mano šviesiausia pasaulio vizija, kad vaikai nesudarytų prieštaravimo suaugusiųjų pasauliui. Suaugę žmonės tiek prikūrę dirbtinų struktūrų, kuriose nėra vietos vaikams, suaugęs žmogus, neturintis artimųjų vaikų gali dienų dienas gyventi nesusidūrus artimai su žmonėmis iki 16 metų ir tada jam tas vaikas visiškas ateivis. kamuojantys klausimai.

2014 metų birželio pabaigoje (vinc. gimė liepos pabaigoje) ėjau į VIlniaus universitetą, į stojamąjį egzaminą. didžiausias nervas buvo ne, ar pasirodysiu pakankamai motyvuota šią specialybę studijuoti, o ar nieks nieko neprikiš dėl nuostabiai didelio pilvo. studijuoti labai norėjau, tada buvai išvykusi į palangą atostogauti ir į stojamąjį egzaminą tądien suvažinėjau virš 600 km. kaip 36 sav. nėštumui atrodė daugoka, visiems tik ne man. porą komentarų dėl pilvo susilaukiau. berods administratorė pasakė, žiūrėkit, jūs čia mums nepagimdykit dabar (wtf), o priėmimo komisija tik draugiškai paklausė, kaip man  pavyks studijuoti su mažyliu. ai nežinau, klausimai, tai lyg būtų, kaip man pavyks studijuoti numirus, nu bet rimtai. aišku kai žmonėm kyla tokie klausimai, pradedi ir pats svarstyti, abejoti. iš stojamojo gavau 10, įstojau, pagimdžiau, studijavau, dabar va rašau baigiamąjį darbą. be universiteto, baigiau rudenį dar priešmokyklinio ugdymo kursus, lankiau darbe vykstančius seminarus. turėjau tam tikras nuostatas, pavyzdžiui, neduoti vaikui nei čiulptuko, nei buteliuko (žinojau, kad tai sėkmingo žindymo receptai). Tik pirmus keturis mėnesius reikėjo būti minutės atstumu nuo vaiko. Ėjau į paskaitas su vaiku arba p. vaikščiojo su vinc aplink lauke. tik keturis mėnesius, ojei kaip nedaug. paskui dar apie tris mėnesius užteko apie pusvalandžio atsumo nuo vaiko. vėliau galėjau eit į paskaitas nuo ryto iki vakaro. koks trumpas yra tas laikas.

kas mane neramina vis dar. kaltės jausmas. 6tą vinc gyvenimo dieną išėjome į ks papietauti. vinc pabudo, reikėjo žindyti. tada dar neturėjau skraistės, žindymo įgūdžiai irgi ne osom osom. jaučiausi kažkaip durnai. aišku vaiką pamaitinau,bet va kažkoks š. širdy liko. ir dabar, su vaiku gerai galiu jaustis ikėjoj, parke, na dar darbe gal, nes mano darbas osom osom. suprantu, kad čia greičiausiai viskas mano galvoje. ir žinoma mes einam visur. visur visur kartu. ir aš noriu su juo eiti visur.  aš noriu jam parodyti visą visą pasaulį, o ne tik infantilius renginius.

Aš mielai su juo būčiau ėjusi ir į praktiką, ir į visas paskaitas, bet tiesiog žinojau, kad ne visiems tai bus priimtina. Todėl ėjau tik į dalį paskaitų ir tik į ekskursiją praktikoje. Nors tikrai turėjau galimybę eiti ir be jo. P. Bendradarbė sako, o, kaip šaunu, kad skrisit atostogauti su tėvais, turėsit kam palikti vinc. (???) o kam jį palikti? kodėl? na va tokie dalykai ir išmuša iš to nuostabaus gyvenimo vyksmo.

ir tokie sabaliauskaitės straipsniai nepadeda. nepadeda ir pačių mamų keistoki pasisakymai. realiai tai dar iš tikro nesutikau nė vieno žmogaus taip mąstančio kaip aš. vis kas nors prasilenkia. na p. artimiausias, bet jis ne mama. komentuojant paskutinio straipsnio turinį. planavau ir turiu: vinc auga su vystyklais, kasdien sėdi ant puoduko, valgo tik maitinimo kėdutėj, daug keliaujam, čiulptuko nedaviau ir neduosiu, 5tą vinc gyvenimo dieną  pas mus atėjo 5 draugai, neturintys vaikų ir buvo visiškai osom. jie iki šiol prisimena, koks nerealus jausmas buvo pamatyti tokį mažą vincentuli ir aš džiaugiuosi, kad jie pamatė, nes vincentas nėra mano jis pasaulio. jis man pats dažnai tai primena, plačiai šypsodamasis ir burkuodamas su pagyvenusiom italėm, mielai čiūčinamas visų geranoriškai į jį nusiteikusių žmonių. vis neduoda man ramybės, kodėl tada pas mane taip viskas kitaip, kodėl tas vaikas mūsų šeimoje nėra  kažkas TOKIO., kodėl jis taip natūraliai įsipaišo į kasdienius mūsų įprastus darbus, rutinas, veiklas, pomėgius. kodėl mum sakė, kad stalo žaidimų dabar tai jau tikrai nepažaisim, kai vaikas gims, o mes juos toliau sėkmingai žaidžiam. nuo pat neštumo pradžios jį priėmiau kaip natūralų mano gyvenimo vyksmą. nenorėjau per daug ten kištis, pirmąsyk nuėjau pas gydytoją kai buvo jau veik trys mėnesiai nėštumo.

daug su juo šnekėjau, vadinome uršule, kai kažkas užsiminė, kad nėščiom negalima to to to to to ir dar ano, gūžtelėjau pečiais, žinojau tik, kad dabar yra tas laikas, tas nuostabus laikas, visas domėjimasis kūdikiais, gimdymu net žindymu (pavyzdžiui, žindymo kursai) buvo nulydimas tam tikru prieštaravimu. Pačiai keista. Pradėjau skaityti tą keistą knygą apie gimdymą su šypseną nu skaitau ir blokuoja smegenys, žiežirbos pradeda skaidytis. Atrodo, kad viskas neaišku kam parašyta. Kai gydytojas klausė apie epidūrą, net neabejodama sakau, aišku, kad ne, apie cezarį iš viso negalvojau. Natūraliai priėmiau tai kaip nenatūralius veiksnius, kurie gali ištikti, bet greičiausiai tai ne. Jau kai ištiks, bus svarbiausia išlikti sveikiems, o tai medikų darbas. Tik gimusį glaudžiau glaudžiau ir glaudžiau,neužkišinėjau jokiais manęs pakaitalais. Vincentas visai nemokėjo žįsti, bet aš neleidau visiškai neleidau tokios minties, kad kažkas ne taip. Ir ligoninę sąmoningai rinkausi tokią, kuri nekištų tokių keistų minčių.

Visai neseniai skridome į Romą. Greta skridusi jauna baltarusė po skrydžio šyptelėjo man ir sako, susinervinau, kai pamačiau kūdikį šalia skrisiantį, bet jis neišleido nė garselio, koks nuostabus kūdikis. Ir tai manęs nė kiek nenudžiugino.

Italijoje žmonės dievina vaikus, bet pas juos retai kada išvystum net maitinimo kėdutę kavinėje, sunku rasti žindymo kambarius. Kai stovi eilėje su kūdikiu, niekas niekas tavęs nepraleidžia į priekį. Ir tai yra nuostabu, galvoju. Nes kūdikyje jie mato pasaulio džiaugsmą, natūralų būvį ir mamą – ne vargšę, beveik numirusią visoms suaugėliškoms veikloms, o tiesiog, bellisimo bambino mamą. Nežinau, ką tiek prirašydama norėjau pasakyti. Buvo žmonės sakė, pamatysit pamatysit, kaip su tuo vaiku bus. In your face, tam param.

IMG_1916

 

Vaikai, kur dar ant debesėlio

Pranciškutis
Kaip man pavaizduoti gražų sapną?
Visuomet prisimenu pabudęs:
Laukuose pražydusios kanapės,
O prie kelio – mažas Pranciškutis.
Stovi lino pančiu susijuosęs,
O ant rankų tūpiančios kregždutės
Ir balandžiai, ir mažytės kuosos
Skraido, skraido… Gailiai atsidusęs,
Juos visus palaimina Pranciškus,
Sako, lėkit kur laukų lelijos,
Kur žvėrelių pilnas siaudžia miškas,
Kur nieks nieko niekad nesibijo.
Viskas taip kasdieniškai atrodė,
O sudilęs, perplyšęs drabužis,
Gyvulėliai, bliaunantys už sodo,
Ir lapeliai virpančiais giružė.
Paukščiai, paukščiai, ką dabar jūs menat
Apie žmogų tą, kurs jus mylėjo,
Apie vaiką tą, kurs nepaseno,
Apie vėją dvelkiantį be vėjo.
Meilės vėją ir gyvybės vėją,
Meilės jėga ir gyvybės galią?
Kiek sapnų gyvenime regėjau,
O tik šitas mano sielą kelia.
Sigitas Geda

Apie tuos nepilnus darbo metus

Greitai bus metai, kai aš oficialiai nebedirbu. Seniai norėjau parašyti apie tuos metus, kai dirbau. Bet vis pritrūkdavau žodžių, vis suprasdavau, kad kiekvienas žodis turi būti toks svarus ir aiškus, kad niekada ir negebėsiu tinkamai reflektuoti tų vienerių mokslo metų savo darbe. Kamuoja klausimas, ar etiška įvardinti savo dabovietę. Ir neatsakius į tuos klausimus visgi bandau rašyti. Bandau rašyti apie save.

Akivaizdu, kad pedagoginis darbas yra baisiai neprestižinis. Na tikrai, taip baisiai. Dar nepradėjusi dirbti, kai užsimindavau kam, o ypač ne itin pažįstamam, kad būtų puiku mokyti, dar pasimokyti mokyti ir t.t. atrodo, tiem žmonėm net sunku būdavo patikėti, net kaip juokelis čia toks būtų labai neskanus, nes nu, kas nori dirbti mokytoju? Neturėjau (nežinau, ar turiu) ambicijos ginčytis, kažką įrodyti. Bet gal aš tiesiog toks žmogus, blogai. Ne itin galėjau ginčytis dar ir dėl to, kad nebuvau dirbus to darbo. Čia darosi labai panašu į vaiko gimimą.Visada žinojau, kad vaikus auginti yra nuostabu, paprasta ir natūralu, bet visiems aiškinantiems, koks tai sunkus, alinantis, na tiesiog darbų darbas, negalėjau nieko atšauti tol, kol neatsirado bandutė ant rankų. Žinoma, dabar jie vėl mane atakuoja argumentais, kad jiems yra kitaip, jų vaikas kitoks, ir vėl aš neturiu jėgos kažką įrodyti. O ir kam reikia tų įrodymų. Tiesiog aš renkuosi džiaugsmą. Lygiai taip kaip aš pasirinkau mokyti. 2013 metų rugpjūtį aš pasirinkau dirbti su vaikais.

Dabar paskatinimų tokių kaip, o kaip šaunu, kad tu nori grįžti taip greitai į darbą! Kad kaip šauniai tu čia pasirinkai, ką veikti gyvenime. Neišgirstu. Praktiškai niekada. Matau, kad daug kas mandagiai patyli, ir tai yra faina, nes jei sakytų tiesiai į akis, kaip tu gali dirbti tokį darbą, man vėl prireiktų argumentų. Gal aš tiesiog dar neužaugau argumentams? Gal po dešimties metų galėsiu garsiai drąsiai visuomenei dėstyti visus pedagoginio darbo nuostabumus? Ir taikliai, aiškiai ir nuostabiai atsakysiu į kiekvieną kontrargumentą? Gal.

Neseniai girdėjau žmogų dirbusį trumpą laiką su ikimokyklinio amžiaus vaikais sakantį, kad taip, dirbo su vaikais, bet na suprantate, jie dar tokie maži, kad nėra kaip ir ką juos mokyti. Kokia netiesa!

Bet aš visai visai ne apie tai. Aš noriu parašyti apie tuos metus. Noriu išrašyti viską viską, kas ten buvo, apie pirmą savo klasės įsirengimą, apei tai kaip su Sand. (kaip smėlis!) sėdėjom „Artistuose“ ir braižėmės centrus, apie tai kaip į klasę įėjo vaikai, kaip mes juos pasitikome, kaip mes juos pasitikdavome kiekvieną dieną, kaip kiekvieną dieną nežinodavai, kas tavęs laukia. Labiausiai norisi rašyti apie tą juoką, kiek mes juokdavomės, ypač po pietų miegelio, kaip sukrisdavome visi ant čiužinių, mėtydavomės pagalvėmis, gražiai žadindavom vis nepabundančius draugus. Apie visus ryto ratus, ypač apie tą, kur kalbėjau apie Čiurlionį, ir apie Sofiją, ir apie Danutę, apie Čiurlionio muziką klasėje, apie spalvų dėliojimą popieriaus lape ar ant pojūčių stalo. Dar labiausiai norisi išrašyti viską apie tuos pokalbius su vaikais, apie tiesiog susėdimą lauke ir diskusijas, ilgas, įdomias, įvairiapuses arba apie pokalbius su vienu vaiku, apie visus atvirus jų pasakymus, apie akis, kurios tikrai tavimi pasitiki. Apie visus slaptus susitarimus, mažas paslaptėles, kurių dėka mes, pavyzdžiui, su Gry. eidavome ratą plius lauke, su Rus. žaisdavom apsirengimo lenktynes, su Gert. slapta kramtėm gumą ir taip toliau ir toliau…. Ir apie savo žvilgsnį, kuriuo pasitiki. Apie tai, kaip aš kasdien grįždavau iš darbo pilna pasakojimų, nuotykių, apie tai, kaip p. viską viską išklausydavo (o ačiū jam, ir ačiū už jį). Kaip aš eidavau anksti miegoti, nes nuo įspūdžių reikia gerai pailsėti. Nežinau, kas lemia visus nuostabius prisiminimus. Nežinau, kas bus ateinančiais mokslo metais. Tačiau šiandien galiu sakyti, kad tai yra geriausias darbas. Man.

Ir dar. Jei nebūtų būtent tos darbovietės, kurioje dirbu, nežinau, ar norėčiau dirbti su vaikais. Todėl kartais dvejoju dėl savo pašaukimo. Bet ar yra vis nedvejojančių?

diena, kurios nėra

dabar turėtų sueiti gal Vincentui septyni mėnesiai. gražus skaičius septyni, magiškas, pasakiškas ir primenantis skylės dainą septynis ilgus metus. o aš va sėdžiu ir graudenuosi: septyni??? kaip tais septyni… atrodo, kad skriečiau kažkokioj kitoj laiko erdvėj, negali būti, kad jau septyni. išsakyti neįmanoma kokia aš dėkinga d. kad man padovanojo šitą laiką.

ką patyriau per šį laiką:

kai šalia vinc. nesvarbu ką darau, ar plaunu indus, ar mokausi ar bučiuoju p., viskas trigubai daugiau prasminga

žindymas atneša į namus dar vieną ypatingą laiką, kai truputį daugiau sustoji, žindyti – tai pusę metų būti maždaug trijų valandų atstumu nuo vaiko, ir pusė metų – tai visai visai nedaug.

net kai neužmiegu dabar kartais vakare tai tas laikas irgi prasmingas, nes tada žiūriu į miegantį jį

vaikų auginimas kaip ir santuoka apipinta kažkokiais nelaimingos tautos mitais, kurių teko vis išgirst, o patirti ne

kažkaip intuityviai pradedi jausti, kas yra iš gamtos ir kas žmogaus sugalvota, keistas toks pojūtis, niekada anksčiau nebuvau patyrusi.

Vincento bruožai: atsisėda pats ir nuropinėja kur jam reikia, kai sugalvoja, įsitveria į ką nors ir atsistoja, daug juokiasi, pozityvus ir atviras visiems jam besišypsantiems žmonėms, ragauja įvairias košes noriai ir linksmai, pradeda pats atsigerti iš puodelio vis mažiau apsilaistydamas, naktį kilojasi milijonąkart, ryte visada keliasi apie devintą, dieną ilgiau numinga, tik būdamas prisispaudęs prie manęs. Patinka groti žaisliniu pianinu, visus žaislus išbando ar jie groja papurtydamas, karts nuo karto randa laidus ir šlepetes, daiktus, kuriais nevalia piktnaudžiauti, kas rytą užsidaro tualete rimtiems reikalams.

ir čia tik keletas dalykų, kurie šovė į mano miego norinčia galvą, ačiū tau, vinc, kad pasitinki su manimi pavasarį.

Šeši mėnesiai (plius viena diena)

būna dienų, kai kartais tiesiog kantriai būti šalia. labai šalia.

praėjo pusę metų nuo jo gimimo, o aš dabar sėdžiu ir galvoju, ar labai skiriasi tas vaizdas, kurį įsivaizdavau dar būdama nėščia nuo dabartinio vaizdo gyvenimo. galvoju, kad ne, nes

milijonas šypsenų ir juoko per dieną – check; nesuskaičiuojamas kiekis prisiglaudimų ir mylavimųsi – check; šypsena iki ausų, kai jis kažką atranda/išmoksta naujo – check; stebėjimas išplėstomis akimis, kaip jis mokosi – check; karts nuo karto  pasikartojantys vakarai, kai gulim su p. ir tiesiog svaigstam dėl jo – check; namų pilnumo jausmas – check

kartais aš jam sakau, tu man taip nusibodai, kad aš noriu nuo tavęs pasislėpti ir palendu po antklode ir tada tikrai tikrai žinau, kad jis anapus antklodės toliau sau sėdi ir šypsosi ir taikosi mane paliesti. nes jis dabar liečia mane taip daug ir dažnai, ypač naktį mažais mažais pirščiukais tikrina, ar vis dar saugus ir geras tas jo pasaulis.

supratau, kad pasikeitė esminis dalykas po jo gimimo, visas gyvenimas tapo kažkoks pilnas, visos veiklos nebėra bereikšmės, todėl tų veiklų vis daugėja daugėja daugėja ir gyvenimas toks pilnas. ir net šitas sausio-kovo šlykštulaitis laikas pats gražiausias negu kada buvo, nes mes kartais tiesiog prasikuičiam lovoj pusę dienos ir neaplanko nereikšmybės jausmas, kaip tik – visa taip reikšminga.

vincentas dabar jau sėdi, o kad jau sėdi, tai ir valgo visokį kitokį maistą – tai bulvę, tai moliūgą, tai morką ar ką dar. truputį moka valgyti pats, kišasi pilną košės šaukštą į burną ir kramsnoja kaip jau ten jam išeina. pamenu kažkur skaičiau, kad koks ypatingas tas paskutinis to pieninio vaikužio jausmas, bet nepatyriau, kažkaip vinc. taip natūraliai šuoliuoja per gyvenimą, kad neišeina net sustot ir užakcentuot romantiškai kažko

ant kompiuterio desktopo prisiklijuoju visokių virtualių lapelių, nes tiek visokių darbų, tiek visokių idėjų, mokausi jas tvarkyti dėlioti ir viską suspėti. išvis šitas gyvenimas, kurį aš gyvenu, kažkoks visas svajonių, tik dar daug baimių, kad va imsiu ir sugadinsiu.

ir dar mes trys einame šeštadienį pasivaikščioti per lietų, dangus asfalto spalvos, kažkur žemaitės gatvėj – nieko įspūdingo, o vinc ramiai miega vežime, p. entuziastingai skaito ant pastatų kabančius užrašus, o aš einu per balas su peršlampančiais batais ir galvoju, va šita šita akimirka yra TA. kaip ir visos kitos. yra TOS.

IMG_2094

penki mėnesiai

pirmasis žiemos mėnuo pasitiko vinc. ne su sniegu, o su skiepu ir užkilusia temperatūra. per didelį norą padaryt viską sąžiningai atsakingai aplankėm santariškes, bet taip jau būna, kai pirmas vaikas netikėtai suserga, ir nors turi aiškią nuojautą, obettačiau atsargumas gėdos nedaro. temperatūra laikėsi ilgai, daugiau nei savaitę, o visiškai pasveiko gal tik po dviejų. sako,būna vaikams imuninė duobė, tai aš taip ir galvoju, kad jis čia kažkaip bakst ir lengvai pasigavo virusioką.gydėsi meile, poilsiu, pieneliu ir inhaliatorium. ir sveikas ridikas dabar.

ant bangos pas vinc dabar, viską galiu paimti, pavartyti rankose, perimti iš vienos į kitą, apžiūrėti ir žinoma viską įsikišti į burną. ypač masina puodeliai, puodelių magija, todėl šiandien, penkių mėnesių proga, gavo savąjį, nuosavą, žalmargėlį

IMG_1883

dar šį mėnesį buvo didžiosios žiemos šventės, pirmąkart Kūčias šventėm namie, dvylikos patiekalų ruošimas ciulioškai buvo vienas juokas, tai su periodiškai pazyzimais stalas buvo paruoštas, Kūčios ramiai pabūtos, šventraštis paskaitytas, kalėdaičiais pasidalinta, kalėdų rytą vinciuliui dovanojome pirmąsias knygeles, kurios taip gražiai atnešė į namus vakarinio skaitymo ritualą. važiuota kaunan, kur daug malonaus šurmulio, vaikų džiaugsmo, pokalbių, skanaus maisto.

dabar p. atostogos, o man reikia rašyti darbą universitetui. o vinc jau sulaukė penkių mėnesių, juoko maišiukas tas vinc. ir kalbelių kalbėtojas, ir meilės rieškutės, ir žiauriai gerai mums trims. o dabar bus nauji metai. nauji metai, nauji.

IMG_1872

ligos istorija

kartais gali pagalvoti, kad su vaiku pasaulis susitraukia iki tam tikrų buitinių buitekų, bet iš tikro tai ne, iš tikro tuomet pasaulis kaip tas šulinys iš alisos stebuklų šalyje, gilėja gilėja gilėja, dugne mažos durelės, rakteliai, keisti sirupai (nuodai?). jau beveik savaitę vaikštau su įtampa pilve ir gumulu gerklėj, vis daugiau su vinc. rankose ar sūpuojant jį pagalvės pūkuose, vis daugiau tššš viskas gerai, sūneli mano. ir suprantu, kad dabar tas pasaulis toks gilus, kad kartais atrodo niekada ir neišmatuosi, kiek ten dar galima eiti gilyn ir visko atrasti.

taip, visi mes žinome, vaikai serga, vaikai daug serga iki septynerių metų, bet gumulas gerklėje nuo žinojimo visai nemažėja, jis pučiasi iki viso pasaulio platumo, bet kaip ir pasaulis dar nesprogsta, ir gumulas lieka savo vietoje. ir dabar aš jį visur nešiojuosi, ryt keliausiu į polikliniką, poryt gal į susitikimą, kartais tą gumulą gal ir pamiršiu, bet jis vis tiek bus, vis tiek bus, kol termometras rodys tuos jau besisapnuojančius 37.8, kol visus organus drebins kiekvienas vinc. kost, kol pakirs kojas pamačius liūdnas jo akeles.

bet atskelti apsikabinus ir tvirtai laikant jo ranką yra tai, kas priverčia patikėti, kad įmanoma nors kiek prisiliesti prie tos gilybės pamatavimo.

unnamed