ligos istorija

kartais gali pagalvoti, kad su vaiku pasaulis susitraukia iki tam tikrų buitinių buitekų, bet iš tikro tai ne, iš tikro tuomet pasaulis kaip tas šulinys iš alisos stebuklų šalyje, gilėja gilėja gilėja, dugne mažos durelės, rakteliai, keisti sirupai (nuodai?). jau beveik savaitę vaikštau su įtampa pilve ir gumulu gerklėj, vis daugiau su vinc. rankose ar sūpuojant jį pagalvės pūkuose, vis daugiau tššš viskas gerai, sūneli mano. ir suprantu, kad dabar tas pasaulis toks gilus, kad kartais atrodo niekada ir neišmatuosi, kiek ten dar galima eiti gilyn ir visko atrasti.

taip, visi mes žinome, vaikai serga, vaikai daug serga iki septynerių metų, bet gumulas gerklėje nuo žinojimo visai nemažėja, jis pučiasi iki viso pasaulio platumo, bet kaip ir pasaulis dar nesprogsta, ir gumulas lieka savo vietoje. ir dabar aš jį visur nešiojuosi, ryt keliausiu į polikliniką, poryt gal į susitikimą, kartais tą gumulą gal ir pamiršiu, bet jis vis tiek bus, vis tiek bus, kol termometras rodys tuos jau besisapnuojančius 37.8, kol visus organus drebins kiekvienas vinc. kost, kol pakirs kojas pamačius liūdnas jo akeles.

bet atskelti apsikabinus ir tvirtai laikant jo ranką yra tai, kas priverčia patikėti, kad įmanoma nors kiek prisiliesti prie tos gilybės pamatavimo.

unnamed

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: