Šeši mėnesiai (plius viena diena)

būna dienų, kai kartais tiesiog kantriai būti šalia. labai šalia.

praėjo pusę metų nuo jo gimimo, o aš dabar sėdžiu ir galvoju, ar labai skiriasi tas vaizdas, kurį įsivaizdavau dar būdama nėščia nuo dabartinio vaizdo gyvenimo. galvoju, kad ne, nes

milijonas šypsenų ir juoko per dieną – check; nesuskaičiuojamas kiekis prisiglaudimų ir mylavimųsi – check; šypsena iki ausų, kai jis kažką atranda/išmoksta naujo – check; stebėjimas išplėstomis akimis, kaip jis mokosi – check; karts nuo karto  pasikartojantys vakarai, kai gulim su p. ir tiesiog svaigstam dėl jo – check; namų pilnumo jausmas – check

kartais aš jam sakau, tu man taip nusibodai, kad aš noriu nuo tavęs pasislėpti ir palendu po antklode ir tada tikrai tikrai žinau, kad jis anapus antklodės toliau sau sėdi ir šypsosi ir taikosi mane paliesti. nes jis dabar liečia mane taip daug ir dažnai, ypač naktį mažais mažais pirščiukais tikrina, ar vis dar saugus ir geras tas jo pasaulis.

supratau, kad pasikeitė esminis dalykas po jo gimimo, visas gyvenimas tapo kažkoks pilnas, visos veiklos nebėra bereikšmės, todėl tų veiklų vis daugėja daugėja daugėja ir gyvenimas toks pilnas. ir net šitas sausio-kovo šlykštulaitis laikas pats gražiausias negu kada buvo, nes mes kartais tiesiog prasikuičiam lovoj pusę dienos ir neaplanko nereikšmybės jausmas, kaip tik – visa taip reikšminga.

vincentas dabar jau sėdi, o kad jau sėdi, tai ir valgo visokį kitokį maistą – tai bulvę, tai moliūgą, tai morką ar ką dar. truputį moka valgyti pats, kišasi pilną košės šaukštą į burną ir kramsnoja kaip jau ten jam išeina. pamenu kažkur skaičiau, kad koks ypatingas tas paskutinis to pieninio vaikužio jausmas, bet nepatyriau, kažkaip vinc. taip natūraliai šuoliuoja per gyvenimą, kad neišeina net sustot ir užakcentuot romantiškai kažko

ant kompiuterio desktopo prisiklijuoju visokių virtualių lapelių, nes tiek visokių darbų, tiek visokių idėjų, mokausi jas tvarkyti dėlioti ir viską suspėti. išvis šitas gyvenimas, kurį aš gyvenu, kažkoks visas svajonių, tik dar daug baimių, kad va imsiu ir sugadinsiu.

ir dar mes trys einame šeštadienį pasivaikščioti per lietų, dangus asfalto spalvos, kažkur žemaitės gatvėj – nieko įspūdingo, o vinc ramiai miega vežime, p. entuziastingai skaito ant pastatų kabančius užrašus, o aš einu per balas su peršlampančiais batais ir galvoju, va šita šita akimirka yra TA. kaip ir visos kitos. yra TOS.

IMG_2094

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: