devyni mėnesiai po

iš tikrųjų tai man truputį sprogsta galva nuo minčių, kurias noriu rašyti čia. dėl to niekaip ir neprisėdu parašyti. matyt.

Pamačiusi šį boredpanda įrašą supratau, kad jau dabar tai tikrai turiu parašyti.

Kadangi du tūkstančiai dešimtieji yra tie metai, kada aš jau pagalvojau, o Vincentuli, kad tu ateitum, o Vincentulis atėjo du tūkstančiai keturioliktaisiais, per tuos keturis metus, aš mintyse sprendžiau išties nemažai dilemų susijusių su vaikų auginimu. Tuo metu man dvidešimtmetei, kad ir kaip norinčiai glausti sūnelį, atrodė gan nepadoru susilaukti vaikų nei vieno aukštojo nebaigus, nors atvirai, tai aš mintyse kurpiau įvairius planus kaip imu ir pabaigiu tuos mokslus su vaiku ant rankų be jokių problemų, bet o patikėkite, jei kam nors apie tai prasitardavau, na mažų mažiausiai, jauna tai kvaila, sakydavo. bet tas prieštaravimas liko. gamtinis, vidinis, visaapimantis prieštaravimas. bakalauro studijas baigiau, smagiai, įdomiai, per tą laiką ir namus susikūrėm ir meilės šventę atšokom. Pamenu dar kažkada seniai turbūt tais pačiais du tūkstantis dešimtaisiais pamačiau šį Sabaliauskaitės straipsnį (beje dabar jau matau jį kiek kitokiomis akimis) ir truputį buvau ištikta šoko. Pamenu pagrindinė mane kamavusi mintis buvo ta, kad vaikai atskirta kaip atskira rūšis žmonių, na lyg būtų ne tie patys žmonės. Ir lyg rašančioji niekada niekada nebuvo vaikas. Ta praraja tarp suaugusiojo ir vaiko. Vėlgi tas visaapimantis prieštaravimas. mano šviesiausia pasaulio vizija, kad vaikai nesudarytų prieštaravimo suaugusiųjų pasauliui. Suaugę žmonės tiek prikūrę dirbtinų struktūrų, kuriose nėra vietos vaikams, suaugęs žmogus, neturintis artimųjų vaikų gali dienų dienas gyventi nesusidūrus artimai su žmonėmis iki 16 metų ir tada jam tas vaikas visiškas ateivis. kamuojantys klausimai.

2014 metų birželio pabaigoje (vinc. gimė liepos pabaigoje) ėjau į VIlniaus universitetą, į stojamąjį egzaminą. didžiausias nervas buvo ne, ar pasirodysiu pakankamai motyvuota šią specialybę studijuoti, o ar nieks nieko neprikiš dėl nuostabiai didelio pilvo. studijuoti labai norėjau, tada buvai išvykusi į palangą atostogauti ir į stojamąjį egzaminą tądien suvažinėjau virš 600 km. kaip 36 sav. nėštumui atrodė daugoka, visiems tik ne man. porą komentarų dėl pilvo susilaukiau. berods administratorė pasakė, žiūrėkit, jūs čia mums nepagimdykit dabar (wtf), o priėmimo komisija tik draugiškai paklausė, kaip man  pavyks studijuoti su mažyliu. ai nežinau, klausimai, tai lyg būtų, kaip man pavyks studijuoti numirus, nu bet rimtai. aišku kai žmonėm kyla tokie klausimai, pradedi ir pats svarstyti, abejoti. iš stojamojo gavau 10, įstojau, pagimdžiau, studijavau, dabar va rašau baigiamąjį darbą. be universiteto, baigiau rudenį dar priešmokyklinio ugdymo kursus, lankiau darbe vykstančius seminarus. turėjau tam tikras nuostatas, pavyzdžiui, neduoti vaikui nei čiulptuko, nei buteliuko (žinojau, kad tai sėkmingo žindymo receptai). Tik pirmus keturis mėnesius reikėjo būti minutės atstumu nuo vaiko. Ėjau į paskaitas su vaiku arba p. vaikščiojo su vinc aplink lauke. tik keturis mėnesius, ojei kaip nedaug. paskui dar apie tris mėnesius užteko apie pusvalandžio atsumo nuo vaiko. vėliau galėjau eit į paskaitas nuo ryto iki vakaro. koks trumpas yra tas laikas.

kas mane neramina vis dar. kaltės jausmas. 6tą vinc gyvenimo dieną išėjome į ks papietauti. vinc pabudo, reikėjo žindyti. tada dar neturėjau skraistės, žindymo įgūdžiai irgi ne osom osom. jaučiausi kažkaip durnai. aišku vaiką pamaitinau,bet va kažkoks š. širdy liko. ir dabar, su vaiku gerai galiu jaustis ikėjoj, parke, na dar darbe gal, nes mano darbas osom osom. suprantu, kad čia greičiausiai viskas mano galvoje. ir žinoma mes einam visur. visur visur kartu. ir aš noriu su juo eiti visur.  aš noriu jam parodyti visą visą pasaulį, o ne tik infantilius renginius.

Aš mielai su juo būčiau ėjusi ir į praktiką, ir į visas paskaitas, bet tiesiog žinojau, kad ne visiems tai bus priimtina. Todėl ėjau tik į dalį paskaitų ir tik į ekskursiją praktikoje. Nors tikrai turėjau galimybę eiti ir be jo. P. Bendradarbė sako, o, kaip šaunu, kad skrisit atostogauti su tėvais, turėsit kam palikti vinc. (???) o kam jį palikti? kodėl? na va tokie dalykai ir išmuša iš to nuostabaus gyvenimo vyksmo.

ir tokie sabaliauskaitės straipsniai nepadeda. nepadeda ir pačių mamų keistoki pasisakymai. realiai tai dar iš tikro nesutikau nė vieno žmogaus taip mąstančio kaip aš. vis kas nors prasilenkia. na p. artimiausias, bet jis ne mama. komentuojant paskutinio straipsnio turinį. planavau ir turiu: vinc auga su vystyklais, kasdien sėdi ant puoduko, valgo tik maitinimo kėdutėj, daug keliaujam, čiulptuko nedaviau ir neduosiu, 5tą vinc gyvenimo dieną  pas mus atėjo 5 draugai, neturintys vaikų ir buvo visiškai osom. jie iki šiol prisimena, koks nerealus jausmas buvo pamatyti tokį mažą vincentuli ir aš džiaugiuosi, kad jie pamatė, nes vincentas nėra mano jis pasaulio. jis man pats dažnai tai primena, plačiai šypsodamasis ir burkuodamas su pagyvenusiom italėm, mielai čiūčinamas visų geranoriškai į jį nusiteikusių žmonių. vis neduoda man ramybės, kodėl tada pas mane taip viskas kitaip, kodėl tas vaikas mūsų šeimoje nėra  kažkas TOKIO., kodėl jis taip natūraliai įsipaišo į kasdienius mūsų įprastus darbus, rutinas, veiklas, pomėgius. kodėl mum sakė, kad stalo žaidimų dabar tai jau tikrai nepažaisim, kai vaikas gims, o mes juos toliau sėkmingai žaidžiam. nuo pat neštumo pradžios jį priėmiau kaip natūralų mano gyvenimo vyksmą. nenorėjau per daug ten kištis, pirmąsyk nuėjau pas gydytoją kai buvo jau veik trys mėnesiai nėštumo.

daug su juo šnekėjau, vadinome uršule, kai kažkas užsiminė, kad nėščiom negalima to to to to to ir dar ano, gūžtelėjau pečiais, žinojau tik, kad dabar yra tas laikas, tas nuostabus laikas, visas domėjimasis kūdikiais, gimdymu net žindymu (pavyzdžiui, žindymo kursai) buvo nulydimas tam tikru prieštaravimu. Pačiai keista. Pradėjau skaityti tą keistą knygą apie gimdymą su šypseną nu skaitau ir blokuoja smegenys, žiežirbos pradeda skaidytis. Atrodo, kad viskas neaišku kam parašyta. Kai gydytojas klausė apie epidūrą, net neabejodama sakau, aišku, kad ne, apie cezarį iš viso negalvojau. Natūraliai priėmiau tai kaip nenatūralius veiksnius, kurie gali ištikti, bet greičiausiai tai ne. Jau kai ištiks, bus svarbiausia išlikti sveikiems, o tai medikų darbas. Tik gimusį glaudžiau glaudžiau ir glaudžiau,neužkišinėjau jokiais manęs pakaitalais. Vincentas visai nemokėjo žįsti, bet aš neleidau visiškai neleidau tokios minties, kad kažkas ne taip. Ir ligoninę sąmoningai rinkausi tokią, kuri nekištų tokių keistų minčių.

Visai neseniai skridome į Romą. Greta skridusi jauna baltarusė po skrydžio šyptelėjo man ir sako, susinervinau, kai pamačiau kūdikį šalia skrisiantį, bet jis neišleido nė garselio, koks nuostabus kūdikis. Ir tai manęs nė kiek nenudžiugino.

Italijoje žmonės dievina vaikus, bet pas juos retai kada išvystum net maitinimo kėdutę kavinėje, sunku rasti žindymo kambarius. Kai stovi eilėje su kūdikiu, niekas niekas tavęs nepraleidžia į priekį. Ir tai yra nuostabu, galvoju. Nes kūdikyje jie mato pasaulio džiaugsmą, natūralų būvį ir mamą – ne vargšę, beveik numirusią visoms suaugėliškoms veikloms, o tiesiog, bellisimo bambino mamą. Nežinau, ką tiek prirašydama norėjau pasakyti. Buvo žmonės sakė, pamatysit pamatysit, kaip su tuo vaiku bus. In your face, tam param.

IMG_1916

 

5 thoughts on “devyni mėnesiai po

  1. O, kaip nudžiugau atsitiktinai čia sugrįžus ir pamačius, kad rašote blog’ą kitur! :) Jau nekantrauju skaityti.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: