iš eilėraščių, kuriuos norisi išsaugoti

Gintaras Bleizgys

.

dar giliausioj vaikystėj
pro ankstyvą kovą pro žibutes
man šviesdavo kaži kokios
bauginančios erdvės nors nežinojau
kiek juodų vakarų grįžusiam
pirmokui iš mokyklos reikės išbūti
vienam uždarytam palėpėje tuščiame
trijų aukštų name (gal tai buvo kalėjimo
treniruotės) kai tamsu ir tuščia ir niekas
negrįžta ir kad tu mama mirsi
kad mirsim kad lėksiu nuo kalno
barškančiu dviračiu būryje septynmečių
visas įsitempęs žūtbūt norėdamas būti
pirmas ir kad būti pirmam dažnai
nepavyks o tada negalėdamas pakęst
pralaimėjimo kartėlio
pulsiu muštis

su visais kurių geresni dviračiai
kuriems nereikia
būti vieniems palėpėj kraupiais
vakarais kurie turi vyresnius ir stipresnius
brolius ir tėvus užimančius aukštas
pareigas dar giliausioj vaikystėj

pro metalinį dviračio rėmą
kurį slapta kandžiodavau ir žibutes
pasaulis juosė mane ir rikiavo negailestingą
savo kariuomenę ir aš blaškiausi
kaip užspeistas vilkas kaip vaikas
kuris neišlaikydamas įtampos
staiga nei iš šio nei iš to paprasčiausiai
apsivemdavo vedamas namo
iš vaikų darželio ar pradinės mokyklos

kas bus iš šito mušeikos iš šito beraščio
rėkė tarybinė mokytoja mano dzieduliui
atėjusiam parsivesti manęs iš prailgintos
grupės ir aiškiai prisimenu kaip jis
klausydamas gniaužė už nugaros kumščius
o parvedęs namo ilgai pasakojo
apie savo gyvenimą sibire sakė
būki kantrus ilgai labai ilgai lauk
ir pulk tik tada kai jau žinosi kad priešą
gali sutriuškint

mama aš niekada tau nedovanojau žibučių
man tai atrodė per silpna nevyriška buvau
dar labai naivus vaikas ir kai užaugsiu
(svajodavau) būsiu toks stiprus
kad galėsiu apginti tave ir visą giminę ir
išsikasęs prikelsiu iš mirusių auklę elžbietą

bet viskas

buvo gerokai kitaip tiksliau – niekas
per trisdešimt septynerius metus nepasikeitė
vis dar noriu būt pirmas tik dažnai
pasirodau per silpnas ir nors aišku kad
reikalingos buvo visos tos treniruotės
ir grūdinimas bet negalėjau apginti
nė vieno netgi tavęs tu numirei o aš

stoviu nuleidęs galvą (gal toks pat
kaip kadaise naivus) sugniaužęs
rankas pasiruošęs ilgai
labai ilgai laukt ir pult nedelsdamas
nesižvalgydamas kai tik pamatysiu
nujausiu kad jau išaušo diena
kai galiu mūsų priešus sutriuškint

Du mėnesiai ( plius savaitė, plius diena)

prasidėjo ruduo. ir man, kaip jį gimusiai, žinoma, viskas stebuklinga. stebuklingas ir antrasis vinc. mėnuo. tas jausmas, kad visa visa esybė dabar persikeičia, kad atsiranda viršžmogiškas jausmas ir ryšys. kai eini per lietų iš parduotuvės ir verki taip, kad net balsu, kai verki lygiai taip, o iš tikro tai visai kitaip, kaip išgirdai per telefono ragelį verkiantį savo sūnų ir tada supranti, kad niekada niekada iki šiol tau nereikėjo teleportacijos mašinos, kad dabar tu viską atiduotum, kad pradėtum skristi, kad tik greičiau, kad tik greičiau pas savo bandutę. nežinau kodėl, bet norisi šiandien rašyti apie verkimą. nors vinc. antrajame mėnesį šypsenų buvo milijonąkart daugiau…

kartais sapnuoju save labai labai verkiančią, šalia stovintį p. ir nepaguodžiantį, nes tikrai žinau tik dėl to, nes galvoja, kad taip tik pasunkins visą situaciją. situacija paprastai būna labai banali – jis sako, kad manęs nebemyli, o aš verkiu.  kai gimė vinc. aš imu suprasti šitą sapną. imu nesuprasti visų, kurie leidžia vaikui paverkti, specialiai, ne dėl to, kad šiuo metu, tą pačią akimirką, negali jo nuraminti, nes vairuoja mašiną, maudosi, apverčia kotletą etc. bet tiesiog, neva edukaciniais tikslais, neva, kad nepriprastų. neva, kad nepradėtų manipuliuoti. nežinau, gal čia kraštutinumai, gal niekas taip ir nedaro, bet matau save tame sapne, save jau žinančią tą nebemyliu situaciją ir žinančią, kodėl p. nepuola manęs apkabinti ir įsivaizduoju vinc., kuris nieko nieko dar nežino, nėra skaitęs delfi apie jokius keisto auklėjimo metodus, jam tiesiog norisi pabūti prisiglaudusiam… ir viską suprantu, suprantu, kad vaikas atneša į namus pamirštus, labai natūralius, nesąlygotus knygų ar primestos visuomenės nuomonės dalykus. kad namai prisipildo situacija man rūpi, kodėl tau dabar neramu, kodėl būtent šį vakarą tu negali užmigti vienas, kodėl būtent šią naktį tau sunku nesijaudinti ir kodėl tau reikia apkabinimų. lavina gebėjima įsijausti į kito poreikius (o įsijausti į nekalbančio naujagimio tai iššūkis nemenkas), lavina gebėjimą pajusti, kada kitas nori tiesiog pabūti vienas, pažaisti vienas, užmigti vienas, o kada kitam reikia tavęs. ir čia tikrai ne vien apie suaugusio – vaiko santykį. ir nubrauki savo ego.nes jeigu tu nori pabūti vienas, o kitam reikia tavęs, akivaizdu, kaip tuomet reikia elgtis.

banalu sakyti,kad vaikai mokina, tai ir nesakau. vincentas yra nuostabus mūsų šeimos narys, ir jam jau daugiau nei du mėnesiai!

IMG_1247

Vienas mėnesis (plius savaitė plius diena)

Jūs sakote: „Vaikai mus nuvargina:. Jūs teisūs. Jūs aiškinate: „Reikia nusileisti iki jų supratimo.“ Nusileisti, pasilenkti, susilenkti, susispausti. Klystate! Ne nuo šito mes pavargstame. Nuo to, kad reikia pakilti iki jų jausmų. Pakilti, atsistoti ant pirštų galų, tiestis. Kad neįskaudintume. J. Karčukas

įrašas turėtų būti proginis, turėjo atsirasti arčiau rugpjūčio 30, bet, o gyvenime, koks tu kartais būni intensyvus ir stebinantis, tad proginis įrašas tebunie šiandien. proga tokia, sakyčiau, augimo, datos. Vinc. peržengė mėnesį!!!

ir jau nebeišgyventi, o tik prisiminti belieka, kaip toks šiltas ir tvirtas kūnelis uždedamas man ant krūtinės guli atsimerkęs ramiai ramiai, kaip jį neša rusakalbė moteris, o aš važiuoju ant lovos su ratukais šalia, ji šneka rusiškai ir aš bijau, kad Vinc. nepagalvotų, kad jis rusas. kaip jis miega, miega ir miega, o mes jį žadinam, kaip jis visai visai dar nemoka valgyti ir jau grįžęs namo, išmoksta ir tada aš jau suvokiu, kad jis paaugo. pirmąkart, kokią 3čią gyvenimo dieną mano vaikas jau akivaizdžiai tapo didesniu, mokančiu ir įstengiančiu valgyti. kas darėsi ir darysis toliau nesunku įspėti, jis auga auga ir auga ir mokosi, ir išmoksta.

kaip jau stebi šuniuką prie vystymo stalo, kaip jau šypsosi kalbinamas (ta šypsena paprastai man prasmeigia viską viduj), kaip įsiklauso į garsus ir įsistebeilija į savo žaislus, kaip nurimsta nešiojamas ir kaip užsimigdo pats, kaip sukioja galvytę (kaip nori), kaip vis tvirčiau ją išlaiko.

ir smagu su juo keliauti, kiek kilometrų jau nudardėta vežimu, ir mašina net iki jūros, kelissyk iki laikinosios sostinės, penktadienį sūpuotas paskaitose, maitintas visuose parkuose, net visai tamsoje Palangoje, ir kavinėse ir restorane. ir jau šiek tiek tyliau su p. mes šnekame, kad tik išgirstume, ka Vinc. mums sako (o jis sako), kad tik nepraleistume kokios svarbios detalės. kaip banalu, kai sako, kad gimė iš tėčio ir mamos meilės, bet jis tikrai tikrai iš mano ir p. iš tokios didelės didelės, kad neaprėpsi, nepaskaičiuosi ir net nepasieksi, panašiai kaip toj citatoj pradžioj įrašo, reikia pakilti.

ir vienas miega dabar dešinėj, kitas kairėj, o aš tokia va pakilus, visą šį savaitgalį, virš. Jau mėnesis ir savaitė ir diena, o aš virš. penki su viršum kilogramo vaiko, Viunciulio, Ciulio, Ciulės, Bandutės… ir jis auga auga ir auga.IMG_1043

 

labiau mano gimdymo istorija nei Vinciuko gimimo

IMG_0873Dienoraštyje yra įrašas apie bakalauro gynimus. Kažkada, irgi vasarą, ne taip ir seniai. Vienas tų įrašų, kur galėčiau skaityt ir skaityt. Nes bakalauro gynimas buvo vienas iš labiausiai osom įvykių. Vienas kertinių akmenų iš to, kas, manau, esu aš.

Matyt, normalu, kad kai laukiesi, gauni šimtą tūkstančių tokių pačių esminių klausimų. Tokių kaip ar norisi itin kažko ypatingo valgyt, ar neveda iš proto mintis, kad tavyje kažkas juda, koks jausmas, kai kažkas iš vidaus spardo, ar nebijai gimdyt… Paskutinis tapo vis aktualesnis ir aktualesnis pastarosiomis savaitėmis (žinoma, klausimo, ar dar nepagimdei, niekas neperspjaus). Nebijau, sakydavau, ir iš tikrųjų, niekada apie tai nesvarstydavau. Kai galvodavau, kaip gimdysiu, baimės sąvokos paprasčiausiai nebuvo. Įsivaizdavau gimdymą, matyt, panašų kaip filmuose, arba kaip iš internete skaitytų istorijų, niekada man tai nesisiejo su baime. Kai ateina termino diena ir praeina, prisišaukti baimę dar sudėtingiau, nes tuomet atrodo atiduotum viską, kad tik gimdymas prasidėtų dabar, tariesi, deriesi su aukščiausiuoju, kad tik pradėtų ką skaudėti, kad tik greičiau tas skausmas. Baimė? Ne, nėra.

Niekada nesu gulėjusi ligoninėje. Kiekvienas vizitas į polikliniką, o pastarąją savaitę ir į ligoninę man buvo šventė. Išsipuošdavau ir eidavau į tuos koridorius, sutikdavau žmones baltais chalatais, visiškai paslaptingi ir nepažinti ligoninės labirintai. Visas milijonas tyrimų nėštumo metu, reikšmingi skaičiai, kuriuos užrašydavo į mano knygelę gydytojai, viskas man atrodė svarbu, googlindavau kiekvieną skaičių, žiūrėdavau normos ribas, pasekmes. Po echoskopo tai išvis, kiekvieną žodelį išnarstydavau, lotynišką ir ne, žiūrėdavau, kokio ilgio koks kaulas kitų vaikų visame pasaulyje ar panašus į mano Vinciaus? Taigi, turbūt jau atspėjote, gimdymo kaip ir egzaminų universitete laukiau kaip šventės. Nėštumo pradžioje pirkau knygą „Gimdymas su šypsena“, neskaitant kokių 5 proc. naudingos informacijos (gali būti, kad daugiau, nes perskaičiau tik trečdalį knygos), visa kita man pasirodė taip juokinga, kaip įsivaizduoju panašiai būtų skaityti tą knygą apie vienuolį ir ferari. Visgi visa mano esybė buvo nusiteikusi šypsenai, nuotykiui ir šventei. Netikėjau, kad neskaudės (kaip ten bandyta įrodyti toje knygoje), bet įsivaizdavau, kad skausmas irgi gali būti šventė.

Liepos trisdešimtąją dieną rašiau Pauliui, kad berods išvengėm su Vincium visų baisiųjų liepos mėnesio datų (liepos trisdešimtoji į jas įėjo). Dar rašiau, kad vaikis erzina mamą ir mažai juda. Po p. pietų nusprendžiau ir aš išeiti pasivaikščioti (laipsnių plius milijonas), paieškoti p. dovanos gimtadieniui, ėjau iki vcup‘o. Beeidama susivokiau, kad palikau telefoną namie. Įstabu. Apeinu visą prekybcentrį iki pat penktojo aukšto. D6 mane nuvilia, grįžtu į pirmąjį, nusiperku maxima favorit ledų. Jaučiu sąrėmius, nekreipiu dėmesio. Einu į kalną, jaučiu sąrėmius, galvoju, reik eit greičiau. Grįžtu namo leisgyvė, plius milijonas laipsnių. Atsisėdu prie kompo – vuolia, sąrėmių nėra. Einu miegoti, nes nuotaikėlė bliūkšta. Išsimiegu, jokių gimdymo požymių. 16.45 einu iki p. darbo, einam iki parduotuvės, perkam salotų ir arbūzą, valgom santuokų rūmų parke, jaučiu sąrėmius. Skaičiuojam – kas 2 – 4 minutes. Nekreipiu dėmesio, nes visai neskauda. Užsimenu p., kad gal visgi verta nuvažiuoti į ligoninę, pasižiūrėti vaiko tonus, nes jis visiškai beveik nejuda. Dar planuoju užsiminti apie sąrėmius, tai gal pažiūrės atsivėrimą.

Važiuojam. Prieš tai dar į Maximą gelbėtojo Borjomio. Ir pinigų. Mašinoj sąrėmiai, truputį vaidinu stipriai įsikibdama per juos, kad įsikalbėčiau sau tikrą gimdymą. Išlipu iš mašinos, suvokiu, kad sąrėmiai visai neskausmingi, abejonė, gal net ne sąrėmiai, eit neit, taip nesmagu, gal žmonės užsiėmę, dirba, o aš su savo vaiko judesiais, kuriuos gal ilgiau paskaičiavus ir būčiau pajutus. Einame į priimamąjį. [20 val]. p. prašo pasėdėti koridoriuj, matuoja vaiko tonus, viskas gerai, Vincius pašėlelis, kad juda, kad juda, tik spėju spaust. Bet vis dėlto pakviečia daktarą. Lorne Malvo, kažkelinta mintis. Prieš gimdymą žiūrėti serialą apie žudiką manijaką turbūt ne pati šviesiausia įstabaus laukimo dalis. Bet jis toks – šaltas, ramus ir kruopštus. Dar nemačiau gydytojo taip lėtai ir kruopščiai ką nors rašančio. Smulkiosios motorikos viršūnė. O man gulėt ir atsakinėt į klausimus. Daug klausimų. ar rūkau, ar vaikelis planuotas, ar sergu. Šiek tiek prailgsta, kol jis dailyraščiu viską rašo, einu į tualetą. Žiūri prasivėrimą TIE PATYS 4 cm. Kaip vakar planinėje apžiūroje. Skaičiuoju – cm per valandą, Vincius gims gražią datą. Nėra blogai. Sako, ar sutiksite gultis į stacionarą, jeigu dar negimdote. Abejoju, ar negimdau, todėl sutinku. Nors stacionaras man baubas. Vienatvė ir baubas. Apsirengiau savo naktinius, kišau koją į šlepetes, koja netilpo. Į gimdyklą ėjau basomis, akušerė stebėjosi. Lifte buvom trys – aš, p. ir akušerė. Na ir Vincius. Lifte. Aš į p., p. į mane, vienas trūkt pečiais, kitas, akušerė šypsosi. Gimdyklų aukštas – garsi muzika, Fargo, visiškas, staff‘as žiūri kažką per tv. Gimdykla 21 val., paguldo, matuoja sąrėmius, tonus. Paulius bando mane kalbinti, o aš tarp sąrėmių noriu miegoti ir užmigti taip, kad pramiegočiau visus sąrėmius. Prašau, kad patylėtų ir kad neliestų. Žiūriu į jį ir galvoju, jam turbūt baisu. Sorry, bet nesiraityti ir nedejuoti negaliu. Per visus sąrėmius tik dukart galvojau apie Vinciuką. Sakiau, nebijok, pavarysim. Vienąkart sakiau O Viešpatie, kaip skauda, bet tada susisgribau, kad neteisingi žodžiai, nereikia sureikšminti skausmo. Taigi jau truputį vėliau sakau, „Viskas bus gerai, Kotryna“, gal 10 kartų. p. bando pakartoti tą patį, galvoju, ne, nemanau, kad ir tau reikėtų taip sakyti. Akušerė sako, jei nori nuskausminamųjų, sakyk. Sakau, o čia dar ilgai? Sako, tik atvažiavai jau nori būti pagimdžiusi. Leidžia nebegulėti, rezgu planą, kaip pabėgti. Pašokinėju ant jų to kamuolio, paskui sakau, einam susirasim tualetą. Galvoju užsidarysiu tualete ir pabūsiu iki ryto, na kol skaudės. Kad niekas manęs nematytų. Užsidarau ir VANDENYS.  Einam atgal, atrodo, planas pabėgimo nepavyko, nenumatytas įvykis. Ateina akušerė, ateina gydytojas, akušerė sako gimdom, gydytojas nelabai lyg nori tikėti, aš irgi nelabai tikiu, nes rytas dar tikrai neatėjo, o gimdyti su 4 cm nenoriu. Užkelia galūnes ten kaip reikia, man praktiškai nieko nereikia daryti, p. vilgo kaktą, smagu, kad ir jis veiklos gavo. Leidžia stumti, stumti labai patinka. Taip gera, kad nereikia tiesiog jausti buko skausmo, o gali jį išpildyti. Dejuoju, tada akušerė kreipiasi vardu ir prašo paklausyti. Lygiai tą pačią akimirką nustoju dejuoti ir įdėmiai klausau, pačiai nuostabu nuo savęs. Liepia nestumti ir pradėti stumti tik tada, kai pasakys. Galvoju, čia tas sunkiausias momentas, apie kurį daug kas rašo. Tik baigiu galvot, jau leidžia stumt. Palaikymas nerealus, jaučiuosi čempijone, kai girdžiu net iš Lorne Malvo „Šaunuolė“. Slapčia prakerpa, na manęs neinformuoja. Trys pastumimai ir gimsta Vinciūką 21.43. Gražiai paverkia dukart, nušluosto, uždeda ant krūtinės, sakau, kodėl jis neverkia. Sako, o ko jam verkt pas mamą. Galvoju, čia dabar tas momentas, kai visos pamiršta gimdymo skausmus ir verkia pamačiusios mažylį. O aš nusprendžiu, kad šito skausmo niekada nepamiršiu ir jau niekada nebebijosiu jokio skausmo, kai patyriau tokį. Ir dar Vinciukas tai gimė, bet aš ypač džiaugiuosi savimi. Kažkaip natūraliai išėjo toks egoistinis pagalvojimas. Šiaip mes neblogas tandemas. Vincentas gavo 10 balų, sveikas ir laimingas. Viešpatie, tai argi ne nuostabus gimdymas?

prisiminimams nereikia vardų

kai kurias dienas galima skaičiuoti jau ant rankų pirštų. tik ar verta, nes jos gali prasitęsti, tuomet prireiks dar vienos rankos, o gal net ir dar vienos kelių pirštelių.
galvoju, kad man visuomet buvo įdomūs pasakojimai apie vaikystę, įdomu net tai, ką mama veikė, kai aš buvau pilve. dabar galvoju apie savo vaiką, kol jis ten, ką aš veikiu. klausimas nusitęsia ir tampa ilga painia pauze.
su p. mes mėgstam prisiminti geras akimirkas. buvo laikas, kai aš labai mėgdavau atsidaryti nuoskaudų maišelį, bet jau arba visas iškalbėtas tas maišelis arba p. įtikinamai parodė, kad maišeliuose gali slėptis ir kiti dalykai. o iš tikro greičiausiai aš tiesiog patikėjau jo versija. aukščiausia versija.
karts nuo karto mano prisiminimas dabar prasideda taip: „o prisimeni tada buvo sekmadienio rytas…“. po šio prisiminimo paprastai seka keletas inside joke’ų, tokių kaip „Stebuklas 2013“. Bet iš tiesų yra dienų, kurias aš prisimenu itin ryškiai, ir, manau, tai mūsų su p. mėgimo pakartoti dėka. ir tas sekmadienio rytas tai tikrai buvo lapkričio 17, ir visada visada ruduo yra stebuklas, ir kaip aš niekada nemokėdavau laikyti paslapties. kaip neva tyliai ir nepastebėta sliūkinau iš lovos, kaip dar nebuvo šviesu, nes juk tai lapkričio rytas, kaip grįžau su ta plastmasėle rankose (pirmąsyk ją tokią laikiau), kaip, žinoma, p. viską viską žinojo ir žinodamas nubudo, rodau tą plastmasėlę, kelių į šviestuvo šviesą, o ten ryškus vienas ir praktiškai na tikrai visiškai visiškai nematomas antras. kaip mes beveik nieko nešnekėdami užmiegam vėl ir prabundam jau tada kai net lapkričio mėnesį būna šviesu ir šviečia saulė. tiesiu ranką nuo palangės paimti tą pačią plastmasėlę ir tada jau triukšmingai rodau ją p., „matai, matai…“. visiškai nesvarbu, kad instrukcijos juokiasi iš tų poros praėjusių valandų. ateina kažkoks žinojimas. o paskui prisiminimas ketvirtadienį, p. plauna indus, o aš darau užtvirtinimo testą. viešpatie, ruduo išties nuostabus metas.
o dabar liepa, liepa ir liepa ir liepa. laikas, kuris turbūt labiausiai patinka jums abiems. tau ir tau. kaip aš užsimerkiu ir įsivaizduoju jus šalia vienas kito. vasara!

čia jau tas laikas nuo gegužės 19tos

lietūs birželio. keliauju nuo kalno ir į kalną iš lėto, svarstydama kažkodėl tik apie naują šukuoseną ir drabužius. kada nors. gal rugsėjį, pati gražiausią rugsėjį. gerasis iki pardavėjas, matydamas, matyt, mano šiandienos silpnybę, deda prekes į maišelį, paslaugiai jį paduoda, šypsausi, linksiu ir dėkoju.

ieškau gražios muzikos ir vis lieku pas visas tas senąsias dainas, senuosius mylimus žanrus, nes tekstas yra tekstas, svarbus.

džiugina olandų pergalės, vargina per daug futbolo žiūrėjimas. stebina užplūstančios vis pakilios nuotaikos. ramina, kad gyvenimas kasdien gražėja ne tik man, bet ir tam, kuris tiek daug šalia. darosi keista, kad tas, kuris dabar įsirėmęs į skrandį, kaulus, šonus, bus tiek daug tiek visada šalia manęs. džiugina, kad turbūt galėsiu vėl mokytis.

o iš tikro tai karts nuo karto mes bandome atostogauti. po truputį. po kartelį. per lietų p. eina iš rašytojų sąjungos, kartais žiūrime ne tik futbolą, bet ir futbolo pakartojimus, kartais vaikštome po gimtojo senamiestį, stebime gimtuosius vestuvininkus rotušės aikštėj, valgome bandeles, keistose, pigiose kepyklėlėse, išbandome nuosavo namo privalumus ir trūkumus, mokiname mot. žaisti šaškėmis, stebime, kaip jam sunku susikaupti, ruošiamės didžiajai Joninių šventei, švenčiame ir šypsomės pamatę mot. užmiegantį su senu senu senu senu pliušiniu šuniu. ir galvojame, ar taip atrodys kada nors ir meškinas su kiškiu?

Mano pirštų galai kvepia naujagimiu

laikas, kai balkono durys vis dar praviros, o jokie vabalai dar nesiryžta užeiti vidun. laikas, kai liko mažiau nei dešimt savaičių iki numatytos datos ir kiek daugiau iki nujaučiamos. laikas, kai visas laikas yra tavo ir tuomet prisirašai kompiuteriniame lapelyje darbų, kad tas laikas įgautų materiją.

šiandien ilgai rašiau, ko trūksta, ilgai naršiau, kur galima rasti ir jau dabar bus galima ramiau nueiti miegoti, nes kai žinai, ko reikia ir kur gauti, tai iki realizavimo laiko nebelieka veik nieko. 

ir sužinojau, kad visai gerai yra japoniškos sauskelnės, kad neblogai yra issofix bazė mašinoje, bet neblogai ir brangi, ir dar, kad smėlinukų, šliaužtinukų, kurių, atrodė, visa galybė stalčiuje, trūksta. tokie raunantys stogą rūpestėliai. mano. šiandien. gegužės dvidešimt pirmą. kai baigiasi darbo laikas ir tave pakviečia pasivaikščioti. 

dabar, kai 27

kai tave susapnuoju, pamirštu visą savo laukimo džiaugsmą, akimirkos tobulybę, norisi jau čia čia čia ir dabar dabar dabar išbučiuoti kiekvieną odos plotelį, bet paglostau tik mūsų didžiąją „wall” ir šypsausi iš savo padidėjusio estrogeno kiekio.

tokia va keista pasidariau

Saint Vincent de Paul

būna gyvenime taip, kad guli ant kažkokios keistos kėdės ir užlenki kiek galėdama galvą, kad pamatytum jį.

o jis čilina rankeles susidėjęs už galvos, turi visus reikiamus organus ir nė nenumano, kad į jį žiūri trys. stovintis, sėdintis ir gulintis.

juda ir plaka, tai viskas šiandien mano pasaulyje gerai.