kelia įtarimą tas čiulbėjimas prie langų. ir saulė. betrūksta plius dviejų ir plaukiančios žemės. iki ko iki ko. šiandien atsikelta anksčiau nei galima būtų pagalvoti, galvelė turbūt nesupranta, kas čia per nauji vėjai.
šiandien varčiau vieną blogą http://bleubirdvintage.typepad.com/blog/ (įrašo nuotraukos iš šito blogo) ir mąsčiau apie mokymą namuose, iš nuostabos ir susižavėjimo net širdis sudrebėjo. o taip, tai būtent tai, ko reikia mano vaikams (taip, aš labai jautri savo dar negimusiems vaikams). tiesa, pasidomėjus LR įstatymais, kaip suprantu, sveikų vaikų neleisti į mokyklą negalima. turbūt pirmąkart pasidarė baisu apskritai tokioj sistemoj turėti vaikų. turbūt nieko nenustebinsiu, kad turiu nei daug nei mažai nuoskaudų mokyklai. ir nuomonė apie ją yra pakankamai prieštaringa. žinoma, patyriau joje gražių dalykų: sutikau keletą ir dabar labai brangių man žmonių, lietuvių kalbos mokytoja ir dar, na truputį jaučiausi kieta mokykloje dėl begalės dalykų.bet iš esmės nuoskaudų yra kur kas daugiau: aš buvau tas vaikas, kuris dėmesio išsireikalaudavo pats, tai man buvo pliusas mokykloje, nes niekada nebuvau pedagogų užmiršta ar apleista. žinoma, dėmesio susilaukdavau visokio, dažniausiai iš neigiamosios pusės, bet man buvo svarbu, kad mane žinotų, kad su manimi dirbtų, kad kas nors rūpintųsi, ar aš suprantu, ar man įdomu ir ką aš galvoju apie vieną ar kitą dalyką. apskritai nebuvo tokios pamokos, kad aš sėdėčiau ir karpyčiau ausimis nieko nesuprasdama. užtai aš jaučiausi pati atsakinga, galvok, kol suprasi. kita vertus, galbūt dėl to, kad nebuvau pats mėgstamiasias mokinys pasaulyje, nesutikau tokio mokytojo, kuris kviestų praplėsti tas žinias, sudomintų giliau ir plačiau, o esu įsitikinusi, būčiau tam pasidavusi. dažnai kankindavausi dėl kai kurių mokytojų ne kompetencijos, manau, tas jausmas buvo panašus į laiko gaišimo jausmą, nors tada dar to nesupratau. vienas žaviausių dalykų universitete dabar, kad labai labai reto dėstytojo išmanymu ir autoritetu abejojau ar paneigiau, mokykloj jų buvo kur kas daugiau. istorijos mokytoja susikėlus ant stalo pasakodavo anekdotus, ilgus ilgus mano moksleiviškus metus. nieko nežinojau apie istoriją, jaučiu viduramžiai ir barokas buvo vienas ir tas pats galvelėje ir tik dvyliktoje klasėje supratus, kad man reikės laikyti šio dalyko egzaminą, pradėjau mokytis pati, be jokios pagalbos, aš, vadovėliai ir internetas. išėjau visą kursą per du mėnesius, sunku nupasakoti kaip atsivėrė man akys ir visas istorinis horizontas, iki ašarų gražu buvo, surinkau 94 procentus. patyčių mokykloj nepatyriau, visuomet su mielu noru eidavau į mokykla, nes man apskritai labai patinka mokymo įstaigos (jau nekalbu apie tai, kaip man patinka eiti į universitetą). didžiausia nuoskauda, kad tave nori įstatyti į rėmelį, kad tu tampi nepatogus mokinys, jei nori išsakyti savo nuomonę ir požiūrį, jei nori sužinoti daugiau, daugiau net už mokytoją. apie moralines vertybes aš net nekalbu, direktorius per savo pilietinio ugdymo (right…) pamokas su kvapeliu sėdėdavo, nevengdavo bjauraus ir nieko nepasakančio paaugliško žargono, etikos mokytoja buvo klišių rinkinėlis tik atgrasantis nuo bet kokios filosofijos, į ekskursijas nuo kažkelintos klasės irgi nebevažiuodavau, nes ekskursijos prasidėdavo ir baigdavosi kelione į akropolį, vandens parką nu ir vyresnėse klasėse iki ežero, pastovyklaut (t.y alkoholis ir cigaretės). Va tau ir ugdymas. O tikro ugdymo visuomet esi priverstas ieškoti už mokyklos ribų, būreliuose, koncertuose, teatruose, knygose, bet, Viešpatie, kiek laiko praryja mokykla ir kaip suspėti. Va dėl to kyla mintis apie mokymą namuose. Na žinoma, yra privačios mokyklos, dirbk ir uždirbk joms. Įmanoma, vieną vaiką turint.
Labai labai daug kyla minčių apie mokymą ir mokymąsi. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę dabar mokytis filologijos fakultete, kur yra dėstytojų – stebuklų. bet dėstytojas visgi jau yra tik dėstytojas, nebeturi to svorio, kokį turi paauglystėje mokytojas. ir ak gaila, metų nebesusigrąžinsi. tik vis sunku pasidaro apie savo vaikelius galvojant.
pasirašinėjimai 
man tai kazkaip atrodo, kad mokykla (su visom savo neigiamom ir teigiamom pusem) paruosia gyvenimui. kad idealiam pasaulyje visi mokytojai butu savo dalyko specialistai ir puikus pedagogai, psichologai, zinantys, kaip pastumeti vaika toliau dometis mokomu dalyku, neapsiriboti mokykline programa ir tt. bet musu pasaulyje to nera. juk ir darbdaviai toli grazu ne visi auksiniai ir motyvuojantys stengtis, ir universitete ne viskas auksu blizga. na tokia yra realybe.. nusivylimai – naturalu, svarbu, kad salia butu ir atradimai :)
na taip, bet galbūt prieš kažkiek metų buvo svarstoma, kad idealiame pasaulyje, kiekvienas turės teisę balsuoti ar mokytis, arba, kad idealiame pasaulyje nebus sovietinės okupacijos arba, kad kiekvienas namuose turės elektrą :) kad tobulo tobulo pasaulio nėra ir nebus, tiesa, bet kam stovėti vietoj, jei galima eiti į priekį, o, manau, mokytojo profesionalumas vienareikšmiškas ėjimas į priekį:)
O, tu taip į priekį žiūri! :) Išties ir aš, ir daug tėvų mano, kad mokykla praryja begalę laiko, kuris galėtų būti geriau išnaudotas, todėl buriasi į bendruomenes ir ieško išeičių laisvesnei švietimo sistemai. Ten, viršuje, vis pakalbama apie tai, bet paskui staiga atsiranda ne tik privalomos 12 klasių, bet dar ir priešmokyklinė! Ilgus metus kentėm visokias priespaudas ir ribojimus, o dabar, kai esam nesupančioti, tai patys randam būdų save riboti. Vis tik valstybė nenori paleisti protingų žmonių iš savo kontrolės ribų. Tikiuosi, kad iki tavo V. ėjimo į mokyklą viskas jau bus nors kiek kitaip, o maniškis jau rugsėjį pradės mokyklinius metus ir jaučiu, kad būsiu ta mokyklos požiūriu bloga mama, kuri leis neiti į vieną kitą pamoką ir inicijuos vidinius maištus…. :)