Savarankiškumo pamokėlės, arba kaip Kotryna moka būti viena

kai tau dvidešimt vieneri apie savą savarankiškumą jau kiek ir nepatogu kalbėti, juk jau nebe vaikas, jau visiškai atsakinga. nebepamenu, ką tėvai sakydavo apie mano savarankiškumą, kai buvau vaikas, bet iki šiandien pati apie save buvau geresnės nuomonės. šią savaitę turėjau didelį planą, daugiau nei parą – būti viena (nenormaliai juokingai skamba, reiktų gal šiek tiek pameluoti…). Nepagalvokite, kad aš nesu buvus viena, kažkada, paauglystėje, tai turbūt ir savaitę esu išbuvus ir dar labai patenkinta. Taigi, planas – būti vienai ir dar būti laimingai, kūrybingai, juk šitiek laisvės, tik aš ir mano darbai, namai ir visa, kas gražiausia.

Turiu pasakyti, kad tas buvimas vienai ne iš gero gyvenimo ir taip nutinka gan dažnokai, jei, atvirai, 1-2 kartus per mėnesį (jei užskaitysiu būti vienai – buvimą be p.), bet šįsyk galvojau būsiu dar ir patenkinta tuo, o ne raudosiu parimus. Challenge excepted .

taigi, p. išvažiavo, šypsaus ale, bet jau jaučiu braunas visos nesąmonės į paširdžius, galvoju, eisiu dar numigsiu, gal čia nuo miego trūkumo, atsikėliau nuo malonaus sapno, pilna jėgų. viskas faina, graži ir nepriklausoma. kirba mintis nueiti vienai į kiną, į patį vėliausią seansą, kažkaip seniai tokia mintis buvo, galvoju, kodėl neįgyvendint, darau norvegų užsidegus, valgau, skalbiu, džiaunu. antras palūžimo etapas – rašau draugei, gal susitinkam, ji lyg ir sutinka, sakom, susirašysim vėliau, atsimenu savo kitą projektą, kuriam jau net 20 dienų, abejoju, ar susitikti dabar mintis gera, gali projektas žlugti, tuo labiau būnant tokioj nestabilioj situacijoj, susitikimą atsakau, paskambina p. pradedu bliaut, turbūt daugiau nieko pasakoti nereikia.

einu į kiną. kol susidedu visus būtinus daiktus:telefoną, raktus ir piniginę, praeina daug laiko. einu pirkti bilieto ir jaučiuosi klaikiai nejaukiai, lyg eiti į kiną vienai nusikaltimas, o ir apskritai niekada nesu kine pirkus bilietus (kiek tik į kiną – tiek kavalieriai vedasi), jaučiuosi kaip iš kaimo. filmas 22h. publika – vien merginos, ir kokios trys poros.  filmas “The vow”. sėdim, laukiam trailerių, ateina toks vaikinukas, sako, sveikinam, jūs valentino dienos filme bla bla, duoda dovanų  – prezervatyvų, vau, jaučiuosi vėl nekaip, sėdžiu viena romantiniam filme ir laikau rankoj tą prezervatyvą, kuris, akivaizdu, yra paskutinis daiktas, kuris man reikalingas, paskui dar liepia porelėm pasibučiuot atsistojus, duoda jiem bilietus į bet kokį kiną nemokamai. esu sužavėta. atėjau pažiūrėti filmo. Filmas fantastiškas, nors ir banalus ir saldus be galo, bet teigiantis gražiausius dalykus pasaulyje. sunku man kaip šio pasaulio gyventojai išsiilgusiai tokio besąlygiškumo, neverkti, verkiu, bet stengiuos ne per daug. žingsniuoju namo, sujaudinta filmo ir savęs gailesčio žliumbiu visą kelią ir jaučiuosi baisiai nevykus. žiūriu ilgai į veidrodį ir esu sau labai daili: tos blyškios nuo ašarų akys ir keistas, bet man vienai pažįstamas žvilgsnis, kuriuo žiūriu tik į save. darau išvadas, kad išvažiavusi į vilnių padariau ne progresą, bet regresą dėl labai daugelio dalykų, kuriu čia nevardinsiu, džiugu, kad tai pastebėjau ne po 50, o po 2,5 metų, bandysim grįžt į progresą. nors man apskritai atrodo tas išmokimas būti vienai, atrodo visiškas savasties išsižadėjimas, nebetikėjimas tais dalykais, kuriuos deklaruoja banalūs bet tokie gražūs filmai, bet yra laikas tikėti, yra laikas suaugti. ir atrodo 2012 metai tam puikiai tinka.