Savaitė, kai vėl norint būti su suknele reikia dėtis pėdkelnes

Sekmadienį vėl buvo vinc. ir pranc. futbolo varžybos. Šįkart buvo svarbu pažiūrėti Pranciškaus žaidimą, nes praeitą kartą buvo ištikęs liūdesys. Tokios akimirkos ir tragiškos, ir žinoma malonios, nes jis nepersistengia rodydamas, kad jam esi svarbus. Tiek draugo mama, tiek po varžybų priėjęs klubo įkūrėjas stebėjosi ir džiaugėsi pranc. jaunu amžiumi ir geru žaidimu. Šįkart buvo lengva žiūrėti, mažai klykaujančių ne itin logiškus dalykus tėvų, smagu buvo matyti, kad išties komandoj yra gerų žaidėjų, taip lengvai valdančių kamuolį.

Guoda pakvietė ir ėjome į Jaunimo teatro spektaklį „Jauno žmogaus memuarai“, įdomu, kad prieš mus sėdėjo spektaklio režisierė, stebėti jos reakcijas buvo beveik taip pat įdomu kaip spektaklį. O aš išsinešiau kelis momentus: susisiejimą su Marcinkevičiumi, kad patikėti, būti užliūliuotum skambių socializmo idėjų nėra sunku tam, kuris neturi tvirtų namų ir šeimos pamatų (Marcinkevičiaus mama mirė anksti, pats nėra iš turtingos šeimos), Ciparis vaikystėje gyvena ten, kur pro langus nesimato dangaus, pusrūsyje, o blogiausia, kad dangaus nesimato ir artimųjų akyse. Atrodo, kad tokius žmones lengviau apgauti, lengviau pavergti, apsvaiginti. Kitas įstrigęs momentas – draugystė ir kaltės jausmas. Laiškus skiria draugui Tomui, kurį pažino tik kelerius metus gyvenant viename bendrabučio kambaryje. Tomas lyg visiška Cipario priešingybė, o kita vertus ir tai, kuo Ciparis žavisi, tai, kas atliepia jo paties gelmes. Ir kai dėl principų, kurių karštligiškai laikaisi, vien tam, kad tavo būtis nepasirodytų bergždžia, nesutinki padėti draugui, lieka beviltiškumo ir kaltės jausmas. Trečias įsitrigęs dalykas – Cipario sūnaus gimimas. Ir supratus, kad norima užauginti geresnį žmogų, nežino kaip, pasiduodama. Šitas pats liūdniausias. Be šviesos.

Su Gaveliu susidūrėme ir su Paulium MO parodoje, į kurią netikėtai nuėjome dviese. Pastaruoju metu nebuvo lengva tarp vaikų reikalų, todėl savaitės pradžioje pagalvojome, kad pats laikas jais pasidžiaugti kitiems artimiesiems: tetai, seneliams, pusseserei. Praleidome visą šeštadienio popietę, naktį ir visą sekmadienio rytą tik dviese savo namuose. Gal įspūdingiausiai man pasirodė šis būtent šiai parodai sukurtas kūrinys. Liudas Parulskis „Upė“. Ypač tų chrusčiovskių grimzdimas ir tempimas su savim kitų į nebūtį.

Dar labai įsiminė sename televizoriuje rodomas M. Ivaškevičiaus imamas interviu iš Gavelio, būtų įdomu, jei jis vis dar būtų gyvas, nors tuo pačiu sunku įsivaizduoti, kad šis žmogus gyveno ir tada, kai jau gyvenau aš.

Vienas smagiausių dalykų be vaikų eiti savo tempu visur. Taip užkopėme ir į Trijų Kryžių kalną, ir nuėjome į kino teatrą „Pasaka“, kuriame žiūrėjome seniai norėtą pamatyti filmą „Salos vaiduokliai“. Martin McDonagh filmą „Reikalai Briugėje“ pernai žiūrėjau ir klausiausi išsamios dėstytojos I. Melnikovos analizės Filologijos fakultete. Jaučiu, kad tokia išsami analizė reikalinga būtų ir šiam filmui, nes nuojauta kužda, kad yra daug dalykų, kuriuos galima suprasti giliau, bet be papildomos informacijos paieškos pačios smegenys nesuveda.

O šią savaitę buvau B. Speičytės paskaitoje apie M. Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas“. Išsamiai analizuota pagrindinio veikėjo susikurta ideologija, neleidžianti ištrūkti ir vis dėlto fiksuotas pagrindinio veikėjo pokytis. Čingishano, mongolo ir Jėzaus Kristaus vaizdiniai. Na ir tai, kad vis dar nėra lengva būtų kitokiu. Sunku būti priimtam.

Šiandien buvo pirmas literatūros egzaminas 12-tokams. Labai jaudinuosi. Linkiu jiems geriausio.

devyni mėnesiai po

iš tikrųjų tai man truputį sprogsta galva nuo minčių, kurias noriu rašyti čia. dėl to niekaip ir neprisėdu parašyti. matyt.

Pamačiusi šį boredpanda įrašą supratau, kad jau dabar tai tikrai turiu parašyti.

Kadangi du tūkstančiai dešimtieji yra tie metai, kada aš jau pagalvojau, o Vincentuli, kad tu ateitum, o Vincentulis atėjo du tūkstančiai keturioliktaisiais, per tuos keturis metus, aš mintyse sprendžiau išties nemažai dilemų susijusių su vaikų auginimu. Tuo metu man dvidešimtmetei, kad ir kaip norinčiai glausti sūnelį, atrodė gan nepadoru susilaukti vaikų nei vieno aukštojo nebaigus, nors atvirai, tai aš mintyse kurpiau įvairius planus kaip imu ir pabaigiu tuos mokslus su vaiku ant rankų be jokių problemų, bet o patikėkite, jei kam nors apie tai prasitardavau, na mažų mažiausiai, jauna tai kvaila, sakydavo. bet tas prieštaravimas liko. gamtinis, vidinis, visaapimantis prieštaravimas. bakalauro studijas baigiau, smagiai, įdomiai, per tą laiką ir namus susikūrėm ir meilės šventę atšokom. Pamenu dar kažkada seniai turbūt tais pačiais du tūkstantis dešimtaisiais pamačiau šį Sabaliauskaitės straipsnį (beje dabar jau matau jį kiek kitokiomis akimis) ir truputį buvau ištikta šoko. Pamenu pagrindinė mane kamavusi mintis buvo ta, kad vaikai atskirta kaip atskira rūšis žmonių, na lyg būtų ne tie patys žmonės. Ir lyg rašančioji niekada niekada nebuvo vaikas. Ta praraja tarp suaugusiojo ir vaiko. Vėlgi tas visaapimantis prieštaravimas. mano šviesiausia pasaulio vizija, kad vaikai nesudarytų prieštaravimo suaugusiųjų pasauliui. Suaugę žmonės tiek prikūrę dirbtinų struktūrų, kuriose nėra vietos vaikams, suaugęs žmogus, neturintis artimųjų vaikų gali dienų dienas gyventi nesusidūrus artimai su žmonėmis iki 16 metų ir tada jam tas vaikas visiškas ateivis. kamuojantys klausimai.

2014 metų birželio pabaigoje (vinc. gimė liepos pabaigoje) ėjau į VIlniaus universitetą, į stojamąjį egzaminą. didžiausias nervas buvo ne, ar pasirodysiu pakankamai motyvuota šią specialybę studijuoti, o ar nieks nieko neprikiš dėl nuostabiai didelio pilvo. studijuoti labai norėjau, tada buvai išvykusi į palangą atostogauti ir į stojamąjį egzaminą tądien suvažinėjau virš 600 km. kaip 36 sav. nėštumui atrodė daugoka, visiems tik ne man. porą komentarų dėl pilvo susilaukiau. berods administratorė pasakė, žiūrėkit, jūs čia mums nepagimdykit dabar (wtf), o priėmimo komisija tik draugiškai paklausė, kaip man  pavyks studijuoti su mažyliu. ai nežinau, klausimai, tai lyg būtų, kaip man pavyks studijuoti numirus, nu bet rimtai. aišku kai žmonėm kyla tokie klausimai, pradedi ir pats svarstyti, abejoti. iš stojamojo gavau 10, įstojau, pagimdžiau, studijavau, dabar va rašau baigiamąjį darbą. be universiteto, baigiau rudenį dar priešmokyklinio ugdymo kursus, lankiau darbe vykstančius seminarus. turėjau tam tikras nuostatas, pavyzdžiui, neduoti vaikui nei čiulptuko, nei buteliuko (žinojau, kad tai sėkmingo žindymo receptai). Tik pirmus keturis mėnesius reikėjo būti minutės atstumu nuo vaiko. Ėjau į paskaitas su vaiku arba p. vaikščiojo su vinc aplink lauke. tik keturis mėnesius, ojei kaip nedaug. paskui dar apie tris mėnesius užteko apie pusvalandžio atsumo nuo vaiko. vėliau galėjau eit į paskaitas nuo ryto iki vakaro. koks trumpas yra tas laikas.

kas mane neramina vis dar. kaltės jausmas. 6tą vinc gyvenimo dieną išėjome į ks papietauti. vinc pabudo, reikėjo žindyti. tada dar neturėjau skraistės, žindymo įgūdžiai irgi ne osom osom. jaučiausi kažkaip durnai. aišku vaiką pamaitinau,bet va kažkoks š. širdy liko. ir dabar, su vaiku gerai galiu jaustis ikėjoj, parke, na dar darbe gal, nes mano darbas osom osom. suprantu, kad čia greičiausiai viskas mano galvoje. ir žinoma mes einam visur. visur visur kartu. ir aš noriu su juo eiti visur.  aš noriu jam parodyti visą visą pasaulį, o ne tik infantilius renginius.

Aš mielai su juo būčiau ėjusi ir į praktiką, ir į visas paskaitas, bet tiesiog žinojau, kad ne visiems tai bus priimtina. Todėl ėjau tik į dalį paskaitų ir tik į ekskursiją praktikoje. Nors tikrai turėjau galimybę eiti ir be jo. P. Bendradarbė sako, o, kaip šaunu, kad skrisit atostogauti su tėvais, turėsit kam palikti vinc. (???) o kam jį palikti? kodėl? na va tokie dalykai ir išmuša iš to nuostabaus gyvenimo vyksmo.

ir tokie sabaliauskaitės straipsniai nepadeda. nepadeda ir pačių mamų keistoki pasisakymai. realiai tai dar iš tikro nesutikau nė vieno žmogaus taip mąstančio kaip aš. vis kas nors prasilenkia. na p. artimiausias, bet jis ne mama. komentuojant paskutinio straipsnio turinį. planavau ir turiu: vinc auga su vystyklais, kasdien sėdi ant puoduko, valgo tik maitinimo kėdutėj, daug keliaujam, čiulptuko nedaviau ir neduosiu, 5tą vinc gyvenimo dieną  pas mus atėjo 5 draugai, neturintys vaikų ir buvo visiškai osom. jie iki šiol prisimena, koks nerealus jausmas buvo pamatyti tokį mažą vincentuli ir aš džiaugiuosi, kad jie pamatė, nes vincentas nėra mano jis pasaulio. jis man pats dažnai tai primena, plačiai šypsodamasis ir burkuodamas su pagyvenusiom italėm, mielai čiūčinamas visų geranoriškai į jį nusiteikusių žmonių. vis neduoda man ramybės, kodėl tada pas mane taip viskas kitaip, kodėl tas vaikas mūsų šeimoje nėra  kažkas TOKIO., kodėl jis taip natūraliai įsipaišo į kasdienius mūsų įprastus darbus, rutinas, veiklas, pomėgius. kodėl mum sakė, kad stalo žaidimų dabar tai jau tikrai nepažaisim, kai vaikas gims, o mes juos toliau sėkmingai žaidžiam. nuo pat neštumo pradžios jį priėmiau kaip natūralų mano gyvenimo vyksmą. nenorėjau per daug ten kištis, pirmąsyk nuėjau pas gydytoją kai buvo jau veik trys mėnesiai nėštumo.

daug su juo šnekėjau, vadinome uršule, kai kažkas užsiminė, kad nėščiom negalima to to to to to ir dar ano, gūžtelėjau pečiais, žinojau tik, kad dabar yra tas laikas, tas nuostabus laikas, visas domėjimasis kūdikiais, gimdymu net žindymu (pavyzdžiui, žindymo kursai) buvo nulydimas tam tikru prieštaravimu. Pačiai keista. Pradėjau skaityti tą keistą knygą apie gimdymą su šypseną nu skaitau ir blokuoja smegenys, žiežirbos pradeda skaidytis. Atrodo, kad viskas neaišku kam parašyta. Kai gydytojas klausė apie epidūrą, net neabejodama sakau, aišku, kad ne, apie cezarį iš viso negalvojau. Natūraliai priėmiau tai kaip nenatūralius veiksnius, kurie gali ištikti, bet greičiausiai tai ne. Jau kai ištiks, bus svarbiausia išlikti sveikiems, o tai medikų darbas. Tik gimusį glaudžiau glaudžiau ir glaudžiau,neužkišinėjau jokiais manęs pakaitalais. Vincentas visai nemokėjo žįsti, bet aš neleidau visiškai neleidau tokios minties, kad kažkas ne taip. Ir ligoninę sąmoningai rinkausi tokią, kuri nekištų tokių keistų minčių.

Visai neseniai skridome į Romą. Greta skridusi jauna baltarusė po skrydžio šyptelėjo man ir sako, susinervinau, kai pamačiau kūdikį šalia skrisiantį, bet jis neišleido nė garselio, koks nuostabus kūdikis. Ir tai manęs nė kiek nenudžiugino.

Italijoje žmonės dievina vaikus, bet pas juos retai kada išvystum net maitinimo kėdutę kavinėje, sunku rasti žindymo kambarius. Kai stovi eilėje su kūdikiu, niekas niekas tavęs nepraleidžia į priekį. Ir tai yra nuostabu, galvoju. Nes kūdikyje jie mato pasaulio džiaugsmą, natūralų būvį ir mamą – ne vargšę, beveik numirusią visoms suaugėliškoms veikloms, o tiesiog, bellisimo bambino mamą. Nežinau, ką tiek prirašydama norėjau pasakyti. Buvo žmonės sakė, pamatysit pamatysit, kaip su tuo vaiku bus. In your face, tam param.

 

Vaikai, kur dar ant debesėlio

Pranciškutis

Kaip man pavaizduoti gražų sapną?

Visuomet prisimenu pabudęs:

Laukuose pražydusios kanapės,

O prie kelio – mažas Pranciškutis.

Stovi lino pančiu susijuosęs,

O ant rankų tūpiančios kregždutės

Ir balandžiai, ir mažytės kuosos

Skraido, skraido… Gailiai atsidusęs,

Juos visus palaimina Pranciškus,

Sako, lėkit kur laukų lelijos,

Kur žvėrelių pilnas siaudžia miškas,

Kur nieks nieko niekad nesibijo.

Viskas taip kasdieniškai atrodė,

O sudilęs, perplyšęs drabužis,

Gyvulėliai, bliaunantys už sodo,

Ir lapeliai virpančiais giružė.

Paukščiai, paukščiai, ką dabar jūs menat

Apie žmogų tą, kurs jus mylėjo,

Apie vaiką tą, kurs nepaseno,

Apie vėją dvelkiantį be vėjo.

Meilės vėją ir gyvybės vėją,

Meilės jėga ir gyvybės galią?

Kiek sapnų gyvenime regėjau,

O tik šitas mano sielą kelia.

Sigitas Geda

Apie tuos nepilnus darbo metus

Greitai bus metai, kai aš oficialiai nebedirbu. Seniai norėjau parašyti apie tuos metus, kai dirbau. Bet vis pritrūkdavau žodžių, vis suprasdavau, kad kiekvienas žodis turi būti toks svarus ir aiškus, kad niekada ir negebėsiu tinkamai reflektuoti tų vienerių mokslo metų savo darbe. Kamuoja klausimas, ar etiška įvardinti savo dabovietę. Ir neatsakius į tuos klausimus visgi bandau rašyti. Bandau rašyti apie save.

Akivaizdu, kad pedagoginis darbas yra baisiai neprestižinis. Na tikrai, taip baisiai. Dar nepradėjusi dirbti, kai užsimindavau kam, o ypač ne itin pažįstamam, kad būtų puiku mokyti, dar pasimokyti mokyti ir t.t. atrodo, tiem žmonėm net sunku būdavo patikėti, net kaip juokelis čia toks būtų labai neskanus, nes nu, kas nori dirbti mokytoju? Neturėjau (nežinau, ar turiu) ambicijos ginčytis, kažką įrodyti. Bet gal aš tiesiog toks žmogus, blogai. Ne itin galėjau ginčytis dar ir dėl to, kad nebuvau dirbus to darbo. Čia darosi labai panašu į vaiko gimimą.Visada žinojau, kad vaikus auginti yra nuostabu, paprasta ir natūralu, bet visiems aiškinantiems, koks tai sunkus, alinantis, na tiesiog darbų darbas, negalėjau nieko atšauti tol, kol neatsirado bandutė ant rankų. Žinoma, dabar jie vėl mane atakuoja argumentais, kad jiems yra kitaip, jų vaikas kitoks, ir vėl aš neturiu jėgos kažką įrodyti. O ir kam reikia tų įrodymų. Tiesiog aš renkuosi džiaugsmą. Lygiai taip kaip aš pasirinkau mokyti. 2013 metų rugpjūtį aš pasirinkau dirbti su vaikais.

Dabar paskatinimų tokių kaip, o kaip šaunu, kad tu nori grįžti taip greitai į darbą! Kad kaip šauniai tu čia pasirinkai, ką veikti gyvenime. Neišgirstu. Praktiškai niekada. Matau, kad daug kas mandagiai patyli, ir tai yra faina, nes jei sakytų tiesiai į akis, kaip tu gali dirbti tokį darbą, man vėl prireiktų argumentų. Gal aš tiesiog dar neužaugau argumentams? Gal po dešimties metų galėsiu garsiai drąsiai visuomenei dėstyti visus pedagoginio darbo nuostabumus? Ir taikliai, aiškiai ir nuostabiai atsakysiu į kiekvieną kontrargumentą? Gal.

Neseniai girdėjau žmogų dirbusį trumpą laiką su ikimokyklinio amžiaus vaikais sakantį, kad taip, dirbo su vaikais, bet na suprantate, jie dar tokie maži, kad nėra kaip ir ką juos mokyti. Kokia netiesa!

Bet aš visai visai ne apie tai. Aš noriu parašyti apie tuos metus. Noriu išrašyti viską viską, kas ten buvo, apie pirmą savo klasės įsirengimą, apei tai kaip su Sand. (kaip smėlis!) sėdėjom „Artistuose“ ir braižėmės centrus, apie tai kaip į klasę įėjo vaikai, kaip mes juos pasitikome, kaip mes juos pasitikdavome kiekvieną dieną, kaip kiekvieną dieną nežinodavai, kas tavęs laukia. Labiausiai norisi rašyti apie tą juoką, kiek mes juokdavomės, ypač po pietų miegelio, kaip sukrisdavome visi ant čiužinių, mėtydavomės pagalvėmis, gražiai žadindavom vis nepabundančius draugus. Apie visus ryto ratus, ypač apie tą, kur kalbėjau apie Čiurlionį, ir apie Sofiją, ir apie Danutę, apie Čiurlionio muziką klasėje, apie spalvų dėliojimą popieriaus lape ar ant pojūčių stalo. Dar labiausiai norisi išrašyti viską apie tuos pokalbius su vaikais, apie tiesiog susėdimą lauke ir diskusijas, ilgas, įdomias, įvairiapuses arba apie pokalbius su vienu vaiku, apie visus atvirus jų pasakymus, apie akis, kurios tikrai tavimi pasitiki. Apie visus slaptus susitarimus, mažas paslaptėles, kurių dėka mes, pavyzdžiui, su Gry. eidavome ratą plius lauke, su Rus. žaisdavom apsirengimo lenktynes, su Gert. slapta kramtėm gumą ir taip toliau ir toliau…. Ir apie savo žvilgsnį, kuriuo pasitiki. Apie tai, kaip aš kasdien grįždavau iš darbo pilna pasakojimų, nuotykių, apie tai, kaip p. viską viską išklausydavo (o ačiū jam, ir ačiū už jį). Kaip aš eidavau anksti miegoti, nes nuo įspūdžių reikia gerai pailsėti. Nežinau, kas lemia visus nuostabius prisiminimus. Nežinau, kas bus ateinančiais mokslo metais. Tačiau šiandien galiu sakyti, kad tai yra geriausias darbas. Man.

Ir dar. Jei nebūtų būtent tos darbovietės, kurioje dirbu, nežinau, ar norėčiau dirbti su vaikais. Todėl kartais dvejoju dėl savo pašaukimo. Bet ar yra vis nedvejojančių?

diena, kurios nėra

dabar turėtų sueiti gal Vincentui septyni mėnesiai. gražus skaičius septyni, magiškas, pasakiškas ir primenantis skylės dainą septynis ilgus metus. o aš va sėdžiu ir graudenuosi: septyni??? kaip tais septyni… atrodo, kad skriečiau kažkokioj kitoj laiko erdvėj, negali būti, kad jau septyni. išsakyti neįmanoma kokia aš dėkinga d. kad man padovanojo šitą laiką.

ką patyriau per šį laiką:

kai šalia vinc. nesvarbu ką darau, ar plaunu indus, ar mokausi ar bučiuoju p., viskas trigubai daugiau prasminga

žindymas atneša į namus dar vieną ypatingą laiką, kai truputį daugiau sustoji, žindyti – tai pusę metų būti maždaug trijų valandų atstumu nuo vaiko, ir pusė metų – tai visai visai nedaug.

net kai neužmiegu dabar kartais vakare tai tas laikas irgi prasmingas, nes tada žiūriu į miegantį jį

vaikų auginimas kaip ir santuoka apipinta kažkokiais nelaimingos tautos mitais, kurių teko vis išgirst, o patirti ne

kažkaip intuityviai pradedi jausti, kas yra iš gamtos ir kas žmogaus sugalvota, keistas toks pojūtis, niekada anksčiau nebuvau patyrusi.

Vincento bruožai: atsisėda pats ir nuropinėja kur jam reikia, kai sugalvoja, įsitveria į ką nors ir atsistoja, daug juokiasi, pozityvus ir atviras visiems jam besišypsantiems žmonėms, ragauja įvairias košes noriai ir linksmai, pradeda pats atsigerti iš puodelio vis mažiau apsilaistydamas, naktį kilojasi milijonąkart, ryte visada keliasi apie devintą, dieną ilgiau numinga, tik būdamas prisispaudęs prie manęs. Patinka groti žaisliniu pianinu, visus žaislus išbando ar jie groja papurtydamas, karts nuo karto randa laidus ir šlepetes, daiktus, kuriais nevalia piktnaudžiauti, kas rytą užsidaro tualete rimtiems reikalams.

ir čia tik keletas dalykų, kurie šovė į mano miego norinčia galvą, ačiū tau, vinc, kad pasitinki su manimi pavasarį.

Šeši mėnesiai (plius viena diena)

būna dienų, kai kartais tiesiog kantriai būti šalia. labai šalia.

praėjo pusę metų nuo jo gimimo, o aš dabar sėdžiu ir galvoju, ar labai skiriasi tas vaizdas, kurį įsivaizdavau dar būdama nėščia nuo dabartinio vaizdo gyvenimo. galvoju, kad ne, nes

milijonas šypsenų ir juoko per dieną – check; nesuskaičiuojamas kiekis prisiglaudimų ir mylavimųsi – check; šypsena iki ausų, kai jis kažką atranda/išmoksta naujo – check; stebėjimas išplėstomis akimis, kaip jis mokosi – check; karts nuo karto  pasikartojantys vakarai, kai gulim su p. ir tiesiog svaigstam dėl jo – check; namų pilnumo jausmas – check

kartais aš jam sakau, tu man taip nusibodai, kad aš noriu nuo tavęs pasislėpti ir palendu po antklode ir tada tikrai tikrai žinau, kad jis anapus antklodės toliau sau sėdi ir šypsosi ir taikosi mane paliesti. nes jis dabar liečia mane taip daug ir dažnai, ypač naktį mažais mažais pirščiukais tikrina, ar vis dar saugus ir geras tas jo pasaulis.

supratau, kad pasikeitė esminis dalykas po jo gimimo, visas gyvenimas tapo kažkoks pilnas, visos veiklos nebėra bereikšmės, todėl tų veiklų vis daugėja daugėja daugėja ir gyvenimas toks pilnas. ir net šitas sausio-kovo šlykštulaitis laikas pats gražiausias negu kada buvo, nes mes kartais tiesiog prasikuičiam lovoj pusę dienos ir neaplanko nereikšmybės jausmas, kaip tik – visa taip reikšminga.

vincentas dabar jau sėdi, o kad jau sėdi, tai ir valgo visokį kitokį maistą – tai bulvę, tai moliūgą, tai morką ar ką dar. truputį moka valgyti pats, kišasi pilną košės šaukštą į burną ir kramsnoja kaip jau ten jam išeina. pamenu kažkur skaičiau, kad koks ypatingas tas paskutinis to pieninio vaikužio jausmas, bet nepatyriau, kažkaip vinc. taip natūraliai šuoliuoja per gyvenimą, kad neišeina net sustot ir užakcentuot romantiškai kažko

ant kompiuterio desktopo prisiklijuoju visokių virtualių lapelių, nes tiek visokių darbų, tiek visokių idėjų, mokausi jas tvarkyti dėlioti ir viską suspėti. išvis šitas gyvenimas, kurį aš gyvenu, kažkoks visas svajonių, tik dar daug baimių, kad va imsiu ir sugadinsiu.

ir dar mes trys einame šeštadienį pasivaikščioti per lietų, dangus asfalto spalvos, kažkur žemaitės gatvėj – nieko įspūdingo, o vinc ramiai miega vežime, p. entuziastingai skaito ant pastatų kabančius užrašus, o aš einu per balas su peršlampančiais batais ir galvoju, va šita šita akimirka yra TA. kaip ir visos kitos. yra TOS.

penki mėnesiai

pirmasis žiemos mėnuo pasitiko vinc. ne su sniegu, o su skiepu ir užkilusia temperatūra. per didelį norą padaryt viską sąžiningai atsakingai aplankėm santariškes, bet taip jau būna, kai pirmas vaikas netikėtai suserga, ir nors turi aiškią nuojautą, obettačiau atsargumas gėdos nedaro. temperatūra laikėsi ilgai, daugiau nei savaitę, o visiškai pasveiko gal tik po dviejų. sako,būna vaikams imuninė duobė, tai aš taip ir galvoju, kad jis čia kažkaip bakst ir lengvai pasigavo virusioką.gydėsi meile, poilsiu, pieneliu ir inhaliatorium. ir sveikas ridikas dabar.

ant bangos pas vinc dabar, viską galiu paimti, pavartyti rankose, perimti iš vienos į kitą, apžiūrėti ir žinoma viską įsikišti į burną. ypač masina puodeliai, puodelių magija, todėl šiandien, penkių mėnesių proga, gavo savąjį, nuosavą, žalmargėlį

dar šį mėnesį buvo didžiosios žiemos šventės, pirmąkart Kūčias šventėm namie, dvylikos patiekalų ruošimas ciulioškai buvo vienas juokas, tai su periodiškai pazyzimais stalas buvo paruoštas, Kūčios ramiai pabūtos, šventraštis paskaitytas, kalėdaičiais pasidalinta, kalėdų rytą vinciuliui dovanojome pirmąsias knygeles, kurios taip gražiai atnešė į namus vakarinio skaitymo ritualą. važiuota kaunan, kur daug malonaus šurmulio, vaikų džiaugsmo, pokalbių, skanaus maisto.

dabar p. atostogos, o man reikia rašyti darbą universitetui. o vinc jau sulaukė penkių mėnesių, juoko maišiukas tas vinc. ir kalbelių kalbėtojas, ir meilės rieškutės, ir žiauriai gerai mums trims. o dabar bus nauji metai. nauji metai, nauji.

ligos istorija

kartais gali pagalvoti, kad su vaiku pasaulis susitraukia iki tam tikrų buitinių buitekų, bet iš tikro tai ne, iš tikro tuomet pasaulis kaip tas šulinys iš alisos stebuklų šalyje, gilėja gilėja gilėja, dugne mažos durelės, rakteliai, keisti sirupai (nuodai?). jau beveik savaitę vaikštau su įtampa pilve ir gumulu gerklėj, vis daugiau su vinc. rankose ar sūpuojant jį pagalvės pūkuose, vis daugiau tššš viskas gerai, sūneli mano. ir suprantu, kad dabar tas pasaulis toks gilus, kad kartais atrodo niekada ir neišmatuosi, kiek ten dar galima eiti gilyn ir visko atrasti.

taip, visi mes žinome, vaikai serga, vaikai daug serga iki septynerių metų, bet gumulas gerklėje nuo žinojimo visai nemažėja, jis pučiasi iki viso pasaulio platumo, bet kaip ir pasaulis dar nesprogsta, ir gumulas lieka savo vietoje. ir dabar aš jį visur nešiojuosi, ryt keliausiu į polikliniką, poryt gal į susitikimą, kartais tą gumulą gal ir pamiršiu, bet jis vis tiek bus, vis tiek bus, kol termometras rodys tuos jau besisapnuojančius 37.8, kol visus organus drebins kiekvienas vinc. kost, kol pakirs kojas pamačius liūdnas jo akeles.

bet atskelti apsikabinus ir tvirtai laikant jo ranką yra tai, kas priverčia patikėti, kad įmanoma nors kiek prisiliesti prie tos gilybės pamatavimo.

keturi mėnesiai

o mano vaikas jau nebe naujagimis seniai, o mano vaikui rytoj bus pirmoji žiema, o aš pirmąkart gyvenime taip svajoju apie vasarą, apie vinciuko nuogas kojytes išlindusias pro nešynės šonus. su vyru vis kartojam visiems tą mantrelę, kad niekas kardinaliai nepasikeičia gimus vaikui, kad viskas tik pildosi pildosi ir vis pildosi. ir iš tikrųjų. dar sugalvojau naują mantrelę, kad su vaikais neįmanoma patirti rutinos, nes kiekviena diena visiškai kitokia ir praktiškai tik jų dėka. tai patyriau dirbant vs’e, tai patiriu ir buvime su vinc.

ketvirtas Vincento mėnuo pasipildė vandens pagausėjimu, pradėjome lankyti baseiną. buvome keturis kartus, po dviejų kartų buvau visiškoje euforijoje, tai, matyt, verta. baseine vaiks mano jaučiasi gerai, kaip SPA, malonumu sergėtojas mėgsta būti plukdomas, tada rankeles gražiai susideda ant krūtinės ir kaifuoja, dar šypsosi man, kai būnam burbuluose ir pagaliau atlieka bent panašius į plaukimo, teškenimosi judesius, kai prasideda nardymo mokymėliai. ką veikėme dar… vaikščiojom po parkus ir miestą, vinc palydėjo mane į egzaminą, padėjome vs’e rašyti šventės scenarijų, lankėmės Kaune, pro kraštą jau matėme Kauno eglutę, apžiūrėsim gruodžio 20tą labiau (o gruodžio dvidešimtą bus p. renginys, ir ten bus mykolas, ir dar ten bus muzikos, ir viskas bus kaune). buvome rašytoj sąjungoje ir prezidentūroje. neseniai vinc prisiminė, kad yra liūtas ir vis dažniau pariaumoja. dar verčiasi nuo pilvo ant nugaros, ir nuo nugaros ant….šono! dar gultuke bando sėstis, o kai palaikai už rankų ir atsisėda. dar aš kartais pagalvoju, kad užtenka dainų, ką matau ir ko nematau, tą dainuoju, ir dabar jau padainuoju „Miki vaikuti brangus” bei pažaidinam „Tsyku baravikų”.

dar lapkričio 12tą buvome forte, ir susigalvojome pranciškonį. dar šį mėnesį buvo ir lapkričio 18ta.

ir dar , ir dar Kūčias būsime savo namučiuose, pastarieji negali atsidžiaugti ir keisti dalykai virtuvėje pradėjo darytis. ir kiekviena diena yra stebuklas.

Trys mėnesiai (plius dvi dienos)

šiandien toks šeštadienis, kad beveik sekmadienis. klausau radijo paraščių, p. ir v. kitam kambary miega. šitas įrašas irgi jau turi būti proginis, nes vinc. jau trys mėnesiai plius. visa, kas vyko be mokymosi, egzaminų ir atsiskaitymų, buvo gana ramus rudens laikas, su nuolatiniais padejavimais, ajai vajai koks didelis jau dabar tai išvis didžiausias ir vajei ajai kada gi buvo toks mažytis mažytis ligoninėje susuktas į antklodėlę, kada gi buvo ta pirma visa mano nemiegota naktis, o vinc. visa visa išmiegota.

vis norėjau parašyti apie miegą. kai gyveni su kūdikiu, kartais žmonės klausia gan dažnai, o kaip naktį? na kaip tos naktys su tokiu mažu kūdikėliu, ramios neramios, tykios, malonios, miegotos nemiegotos, turinčių tokius va mažus vaikus žmonių rytinis pagrindinis pasisakymas būna, na na tai kiek ten kas kam ir kodėl leido ar neleido pamiegoti.

pradžioje jaučiausi keistai, lyg kokiose lenktynėse, rekordų konkurse, na kiek išmiegos daugiausiai vienu ypu. dabar jau pačiai iš savęs juokinga. naktis ir miegas man malonūs dalykai savaime. dar man atrodo, kad jeigu naktis lygu miegas tai ir dar lygu viskas gerai. bet kas man yra kažkodėl kažkiek keista, kad į nemiegotas naktis sūpuojant kūdikį žiūrima kažkaip keistai, gal kiek kreivai, o gal kiek su gailesčiu, o gal net su žinojimu, kad na jau ne, taip būti visai negarbinga ir negalima. ir kai atsimušu į kažką panašaus, visuomet pradedu šypsotis, kodėl į bemieges naktis prie knygų, ruošiantis egzaminams paskutinę naktį, net į prašėliotas naktis kažkur trankantis iš baro į barą žiūrima kur kas pozityviau? aš mokausi praktiškai visuomet tik nuo kokių 10 iki 15 val. dieną. o šėlionės, na taip, jos pas mane išsisemia irgi gan greitai, nauji metai man jau košmariškai ilgas tūsas. taigi, aš renkuosi naktinį šėlsmą su Vinc., kuris savaime aišku malonus, kai ne per dažnas (o ir moksluose paskendusių naktų ir pratūsintų niekas nenorėtų milijono iš eilės), bet na kai pagalvoji, kaip jėga, miegam miegam, atsibundam kokią 3čią, pasišypsom, pasimyluojam ir grimzdam į miegą toliau, juk tokio naktinio bendravimo, kupino paslaptingų apsimiegojusių žvilgsnių, matyt, kuo toliau tuo labiau nebepatirsim. trečio mėnesio bėgyje Vincas išmiegojo vieną naktį aštuonias valandas, o dabar grįžom prie savo įprasčausio ritmo 6+2+1,5!

vakar pirmąkart dainavau Vincentui tą lopšinę, kurią dainuodavo mums mama, ir pirmąkart man bedainuojant Vinc. užmigo. ir tai yra vau.